Nepalaužiama viltis
Jėzus
pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. Ir štai iš ano krašto atėjo viena
moteris kanaanietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo
Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsiliepė.
Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja
iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias
Izraelio namų avis“. Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės,
maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų
duoną ir mesti šunyčiams“. O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai
ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tuomet Jėzus tarė
jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“. Ir tą
pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21-28)
epizode pirmąkart Jėzų regime už Palestinos ribų. Tai, kad Jėzus padaro
stebuklą už Palestinos ribų, išgelbsti stabmeldę kanaanietę,
pranašiškai nurodo, kad Evangelijos šviesa ir jėga bus skirta viso
pasaulio žmonėms, o ne vien tik išrinktosios tautos nariams
izraelitams. Tyras ir Sidonas – tai užuomina į pagonių kraštų visumą,
kuri taps Dievo karalystės dalimi.
pasitraukimas į Tyro ir Sidono sritį buvo sąmoningas žingsnis,
ruošiantis lemiamai Jo kovai, kovai ant kryžiaus. Tarsi generolas prieš
lemiamąjį mūšį, jis norėjo tam pasiruošti pats ir tam įvykiui paruošti
savo mokinius. Jam reikėjo ramybės, reikėjo pabūti vienam su mokiniais,
kad galėtų paaiškinti jiems dar daug, ką jie turėjo įsisąmoninti.
Palestinoje jau buvo plačiai pasklidęs garsas apie jo daromus stebuklus
ir ten jis negalėjo būti tikras, kad suras ramybę. Jėzus nebėga, bet
pasitraukia į ramesnę vietovę, kur jo negalėjo pasiekti fariziejų
neapykanta ir populiarumas liaudies akyse.
ir čia Jėzų pasiveja žmonių prašymai ir maldavimai. Moters
duktė smarkiai kankinosi. Tais laikais visos ligos buvo priskiriamos
demonų veikimui. Kanaanietė buvo girdėjusi apie Jėzaus išgydymus,
demonų išvarinėjimus ir sekė paskui. Reikia pabrėžti, kad ji sekė jį genama nepalaužiamos vilties, sekė nenumaldomai prašydama,
kaip pasakyta, „šaukdama“. Jėzus, atrodo, nekreipia dėmesio į jos
maldavimus. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo galbūt žiauriai, tačiau Dievo
tyla yra išbandymas žmogui. Toks tylėjimas susijęs ir su mūsų pačių
gyvenimu. Dievo tylėjimo slėpinys, kai mes jo šaukiamės; žmogaus
sielvartas, kai tiesiame rankas į Dangų ir atrodo, kad ten niekas
negirdi, jog Dievas, atrodo, tyčiojasi iš žmogaus toje spengiančioje
tyloje. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“… Kiek daug panašių žodžių ir sunkių sielos atodūsių aidi psalmėse! Beldžiamės, šaukiame – „iš gilybės šaukiuosi Tavęs, Viešpatie…“Iš gilybės, iš gelmių, iš duobės, iš prarajos… O Dangus tyli!.. Kodėl
tyli? Kodėl neatsiliepia, kai užklumpa ligos arba mirtis, kai žemėje
viešpatauja neteisybė, prievarta, melas?! Kai žmonės, praradę tikėjimą,
sako mums: „Žiūrėkite, kiek blogio šioje žemėje, o Dievas negirdi,
Dievas neatsiliepia!“
tiesų taip būna. Labai dažnai žmogui atrodo, kad Viešpats tyli. O
žmogus – labai nekantrus! „Duokite man tuoj pat!“; „duokite čia ir
dabar!“ Kaip tą vaisių rojaus sode… Ir štai Jėzaus tylėjimas, kai į jį
kreipėsi kanaanietė, leidžia manyti, jog šis tylėjimas yra prasmingas.
Žinoma, mes negalime perprasti visos Dievo tylėjimo paslapties. Tačiau
labai dažnai, kai mums atrodo, kad Viešpats neatsiliepia, galbūt jis
kažko iš mūsų laukia. Jis laukia, kad mes išmoktume ne vadovauti
Dievui, aiškindami, kaip, ką ir kada jis turi daryti, kad
nereikalautume, manydami, lyg Dievas mums būtų skolingas už mūsų
maldas, galvodami, kad jis privalo duoti, privalo
atsiliepti į kiekvieną prašymą… Jis laukia, kad mes išmoktume
nuolankumo, kaip ta kanaanietė pripažintume, kad esame neverti, kad
esame „šunyčiai“… Dievas palieka mus tyloje ir nežinomybėje, kad mums
nors kiek atsivertų akys ir suprastume savo padėtį. Kad permąstytume
savo gyvenimą, savo klaidas, kad pamėgintume susiprasti – kodėl taip?
Žmonės taip įsisukę į gyvenimo ritmo sūkurį, kad nebeturi nei noro, nei
laiko mąstyti: netgi kodėl jie gyvena, ką veikia šioje žemėje.
Kartais
reikia tų sukrėtimų, supurtymų, tarsi žaibo giedrą dieną, kad
pabustume… Po 2001 metų rugsėjo 11-osios buvo sakoma, kad Amerika
kažkiek atsibudo… Ar tikrai?
sau esame numatę. Dažnai Dievas padaro geriau ir naudingiau mūsų pačių
labui, negu mes geidėme. Ar nepatyrėme kada nors, kai, regis, buvo tik
tamsa ir neviltis, o paskui, kad ir po kelerių metų, Dievas išvedė mus
taip, kad net patys nustebome supratę, kad taip buvo
geriau, kad net toji tamsa, skausmas ir neviltis išėjo mums į gera?! Ar
nepatyrėme nuostabos, kai sulaukėme savo maldų išklausymo, tik gal kiek
kitokiu laiku ir kitokiu būdu, negu patys buvome
numatę?! Patyrėme išklausymą ir galėjome dėkoti Dievui po tiek metų,
kai jau patys iš nusivylimo buvome pamiršę, ko prašėme. Tik vargu ar
padėkojome…
Kitais atvejais Viešpats leidžia mums paragauti mūsų nuodėmių vaisių.
padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą, jei paklusite
VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams (…), ir prakeikimą, jei nepaklusite
VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį
šiandien jums duodu…“(Įst. 11, 26-28).Rinkis pats. Tu laisvas žmogus. Ir žmogus pasirenka mirties kelią,
pasirenka melo kelią, nusigręždamas nuo Dievo, nuo Tiesos ir nueina
pražūties keliu, Biblijos žodžiais tariant, „traukiasi iš kelio“. Ir
kai ant jo pabyra sužaloto jo paties gyvenimo nuolaužų akmenys, tada
jis klausia: „Kurgi tu, Viešpatie?“
Taigi
Jėzus tyli. Jo mokiniai, sutrikę dėl tokio moters elgesio, prašo Jėzų
išpildyti jos prašymą ir atleisti ją. Mokiniai šito prašė visai ne iš
gailesčio tai vargšei moteriai! Atvirkščiai! Moteris jiems trukdė ir
jie troško tik vieno – kad ji atstotų! Kažką suteikti žmogui vien
todėl, kad jis nebekvaršintų daugiau galvos – kaip dažnai taip
elgiamasi! Bet tai – ne krikščioniška atjauta!
Ir
štai dilema: Jėzui buvo gaila moters, tačiau ji buvo pagonė,
kanaanietė. O kanaaniečiai nuo seno buvo mirtini izraelitų priešai.
Jėzus, sakydamas „aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“,tarsi akcentuoja tai, kad norėdamas maksimaliai panaudoti savo
galimybes, jis privalo apriboti savo veikimo lauką – apsiriboti tais,
kurie jau susipažinę su Dievo Įstatymu. Pavadinti žmogų šunimi reiškė
mirtinai ir paniekinamai jį įžeisti. Šuo žydams buvo nešvarus gyvūnas,
mintantis atliekomis. Šunimis judėjai vadindavo stabmeldžius ir
homoseksualus. Kanaanietė buvo stabmeldžių tautos atstovė. O Jėzus
nebuvo visuomet toks jautrus, taktiškas ir dėmesingas, kokį jį nuolat
vaizduojame. Prisiminkime kad ir prekiautojų išvaikymą šventykloje. Jis
buvo taip pat žmogus, nepamirškime!
Tačiau
reikia pažymėti, kad Jėzus čia panaudoja švelnesnę žodžio formą –
„šunytis“. Tai daug ką pasako. Apskritai “šunytis” mums pradeda
asocijuotis mažumu, bejėgiškumu ir švelnumu. O be to, Jėzus elgiasi
kaip geras
psichologas. Kai kurie psichologai irgi naudojasi panašiu metodu.
Pirmojo susitikimo su klientu metu, psichologas gan grubiomis
priemonėmis stengiasi iš pradžių sukelti neigiamą reakciją, jo pyktį,
tam, kad žmogus iki galo atsivertų, kad matytųsi kas iš tiesų dedasi jo
sieloje, ne vien tai, ką jis kalba. Tik po to galima bandyti
nustatinėti diagnozę. Tuo būtų galima paaiškinti tokius neįprastus
Jėzaus atsakymus. Tai išbandymas. Kaip ir išbandymas Dievo tylėjimu.
Meilės savo vaikams atspindys. Ši meilė paskatino ją kreiptis į
kitatautį; ši meilė vertė ją būti kantria netgi tuomet, kai jos
šauksmas atsimušė į tylėjimo sieną; ši meilė padėjo jai pakelti
įžeidinėjimus ir Jėzaus mokinių panieką. Nieko negali būti Dievui
artimesnio ir suprantamesnio už meilę.
Antra, sekant paskui Jėzų, augo jos tikėjimas.Pradžioje ji pavadino jį „Dovydo Sūnumi“. Tai buvo bendras, tais
laikais paplitęs titulas, taikytinas pasaulio galingiesiems. Ši moteris
prašė malonės pas didį ir visagalį stebukladarį žmogų, bet ne pas Dievą. Ji atėjo pas jį kaip ateinama pas burtininką. Vėliau ji jau kreipėsi į jį „Viešpatie“.
Jėzus
tarsi privertė ją atidžiau pažvelgti į Jį, ir ji pamatė jame kai ką
daugiau, kažką dieviško. Būtent tai Jėzus ir norėjo pažadinti jos
sieloje, prieš suteikdamas išgydymą. Jis norėjo, kad ji suvoktų, jog
reikia kreiptis ne su prašymu didžiam žmogui, bet su maldavimu Dievui.
tikėjimas pasireiškė nusižeminimu, nusilenkimu prieš Visagalybę. Visų
pirma savo gyvenimu turime pareikšti pagarbą Dievui, visų pirma turime
sekti Jėzų, tada prašyti, o ne atvirkščiai.
Moteris buvo kupina tvirto ryžto.
Ji nenusiramino, kol nesulaukė išklausymo. Čia prisimena Jėzaus žodžiai
apie įkyriąją prašytoją. Daugelis žmonių meldžiasi tik „dėl viso
pikto“, tik todėl, kad „galbūt tai padės“. Ši moteris kreipėsi į Jėzų
ne todėl, kad jis „galbūt sugebės padėti“. Jėzus buvo jos vienintelė viltis. Jos malda nebuvo tik formalus ritualas, tai buvo rimtas maldavimas, suvokiant savo bejėgiškumą.
moteris stojo prieš Jėzų turėdama kupiną sielą meilės, ryžto,
bręstančio tikėjimo ir nepalaužiamos vilties. Tokia malda negali būti
neišklausyta.
Daug yra žmonių, kurie laiko save tikinčiais, bet jų širdyje nėra
tvirto tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. „Tikėjimas“ jiems reikalingas
tik tam, kad galėtų nuraminti ir užliūliuoti savo sąžinę, kad kaulytų
iš Viešpaties sveikatos ir dovanų.
Kai
patiriame pagundą, kai aplanko tamsios mintys, sąžinės dvejonės, iš
tikrųjų stovime ant prarajos krašto. Vienas teisuolis kartą šaukėsi:
„Viešpatie, kai mane buvo apėmusi pagunda, kur Tu buvai?!“ Ir Viešpats
atsakė jam: „Aš žiūrėjau, aš mačiau. Tau atrodė, jog manęs nėra, bet aš
mačiau tavo kovą, tavo pastangas, tavo graužatį. Aš mačiau, kad tu nori
tai įveikti“.
Mums
dažnai atrodo, kad jo nėra šalia, bet jis visuomet greta. Kaip yra
sakęs Martynas Liuteris, „Dievas mums yra arčiau, negu mūsų
marškiniai“. Jis padeda mums nejaučiant. Kartais, kai mums atrodo, kad
jis tyli, tai ne jis nuo mūsų nutolo, bet mes nuo jo atsiribojome.
Atsiribojome savo murmėjimu, pretenzijomis, neprotingais žodžiais,
mintimis. Kai kurie sako: „Kaipgi čia, Viešpatie, - aš tau tarnauju, o
liga manęs vis neapleidžia?“
Jei
būtų taip, kad kiekvienas, kuris meldžiasi, būtų išvaduotas iš visų
vargų, iš visų ligų, kas mes tuomet būtume? Mes būtume išsipirkę už
mokestį, būtume tie, kurie pas Dievą ateina ne todėl, kad pamilo Kristų
ir jo mokslą, o todėl, kad siekia sveikatos ir sėkmės. Ateitume širdyje
tikėdamiesi naudos. Ir kam visa tai būtų reikalinga? Ar Viešpats laukia
iš mūsų tokio tikėjimo? Juk jis pats atėjo nusižeminęs, atėjo „ne kad jam tarnautų“, „bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,28).
Jis
nusižemino dėl mūsų. Jis kenčia su mumis. Kai atrodo, jog skausme esame
vieni, pažvelkime į Nukryžiuotąjį, į Kryžių. Tylėdamas jis kenčia kartu
su mumis. Tylėdamas neša kartu ir mūsų kančią, mūsų nuodėmes, mūsų
vargus. Toks mūsų Viešpats. Ir todėl, jeigu atidavėme jam savo širdį,
nepasiduokime pagundoms ir abejonėms, nemanykime, kad Dievas tyli. Mums
tik atrodo, kad jis tyli. Dievo žvilgsnis prikaustytas prie kiekvienos
sielos, prie kiekvieno likimo. Jis laukia, jis klauso, jis laimina, jis
atveria akis, jis išgydo, jis išgano.
nors straipsnis senas-parašysiu trumpai. Čia minimas žodis šunyčiai (kaip atseit Jėzus švelniai mus vadino) yra neteisingai išverstas į lietvių kalbą. Visose kitose biblijose-šunys. na gal kokioj ir yra kitaip, bet aplamai - tai mus biblijoje dievas pavadino šunimis :)