BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metamorfozė


                               Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. Tada Petras kreipėsi į Jėzų: 'Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori,
mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią
Elijui'. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas
iš debesies prabilo: 'Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.
Jo klausykite!' Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando. Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: 'Kelkitės, nebijokite!' Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: 'Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių'.
(Mt 17, 1 - 9)


                      Sutikime, gan keistas įvykis, graikiškai vadinamas – metamorfoze, o mums labiau žinomas Kristaus Atsimainymo vardu. Jį aprašo visi trys sinoptinių evangelikų autoriai: Markus,
Matas ir Lukas. Beskaitant evangelistų pasakojimus sunku išvengti minties, kad
visa tai paprasčiausia pasaka ar alegorija, įkvėpta Senojo Testamento eilučių. Viskas
čia dvelkia fantazijos pasauliu: aukštas bevardis kalnas, balti Jėzaus
drabužiai ir spinduliuojantis veidas, mirusių Biblijos veikėjų pasirodymas ir
paslaptingas balsas iš dangaus, atplaukęs debesis ir užmigę mokiniai. Nors vadinamai
šventų Palestinos vietų gidai tebevedžioja smalsius maldininkus ir turistus
prie Taboro kalno ir ten norėtų surasti atsimainiusio Jėzaus pėdsakų, šiandien
net didžiausias Šventojo rašto žinovas negali atsakyti, ar toji Atsimainymo
istorija buvo tikras faktas, ar vidinis apaštalų išgyvenimas, ar ankstyvosios
Bažnyčios sukurtas simboliškas, liudijantis paveikslas. Evangelistas Matas jį
vadina „horoma“ – regėjimu, tarsi perkeldamas kalno įvykius už žemiškojo
patyrimo ribų. Taigi ir mums belieka priimti Atsimainymą kaip slėpinį ir
ieškoti šio pasakojimo prasmės mūsų dabartiniam amžiui ir gyvenimui.

 

                      Sklaidydami Senąjį
Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir
apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur Senajame Testamente kalbama
apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos
nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame
krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui
duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo
Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos
reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas
kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio.
Mozė buvo įspėtas nesiartinti prie krūmo, Izraelis irgi buvo įspėtas
nesiartinti prie Sinajaus. Senojo Testamento žmogus dar negalėjo išvysti Dievo,
gyvenančio žmonių aplinkoje ir besikreipiančio į jį asmeniškai.

 

                      Tuo tarpu šiame pasakojime
tas begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus tarsi išnyksta. Viena vertus, ir
Jėzaus atsimainymą lydėjo Dievo didybės pasireiškimas. Todėl Jo mokiniai išsigando
ir apstulbo. Apaštalai krito kniūbsti, išgirdę Dievo balsą iš šviesaus debesies
(plg. Mt 17, 6). Bet Jėzus neleido jiems pasilikti nusigandusiems. Jis priėjo
prie mokinių, juos palietė ir tarė: „Kelkitės,
nebijokite!“
(plg. Mt 17, 7). Bauginantys Dievo apsireiškimai baigėsi. Jo
apsireiškimų pilnatvė – pats Kristus, iš Jo sklindanti dieviškoji šviesa,
kurioje „gera būti“ (Lk 9, 33). Dievo
apsireiškimas, kuris sklinda iš mylinčio Kristaus širdies, nebekelia baimės.

 

                      Spindintis Jėzaus veidas,
balti kaip sniegas Jo drabužiai teikia neapsakomą džiaugsmą, ekstazės pojūtį. Kalne
Kristus padrąsina mokinius. Žmogui jau nereikia pulti kniūbsčiam prieš Dievą,
jis tarsi atsitiesia, nes Kristui ir Kristuje žmogus nebėra vergas, o Dievo
draugas ir Jo vaikas (plg. Jn 15, 14–15). Pats Viešpats ir Mokytojas pasilenkia
prie žmogaus.

                      Taigi Kristus – tikras
Dievas ir tikras žmogus – ant šio kalno apsireiškia kaip pati tikriausioji
Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg. Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo
nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse. Čia Jėzus ir mums, gyvenantiems 21-ame
amžiuje, apsireiškia kaip galingasis begaliniu grožiu spindintis Dievas, kaip
tikroji Šviesa, gyvenanti tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Kristus – tikroji Šviesa,
mus apšviečia, guodžia, moko, suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais.
Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.

 

                      Jėzaus atsimainymas ir jau
ant kito kalno - Golgotoje Jo iškentėta kančia – neatskiriami. Atsimainiusio
Jėzaus spindesys yra ne kas kita kaip Prisikėlusiojo šlovės švytėjimo
provaizdis. Įvadas į prisikėlimą. Jėzus turėjo prisikelti, nes Jo dieviškumas
nugalėjo mirtį jau žemiškajame gyvenime. Kristus mirė ne dėl nepalenkiamos
būtinybės, bet dėl begalinio savo nusižeminimo, dėl mūsų, kad atpirktų mus ir
pasaulį. Kristaus mirtis yra laisva Dievo auka žmonijos išganymo labui.

                      Ant kalno mokiniai mato
Kristų, spindintį Prisikėlimo šviesa, ir drauge girdi Jėzaus pašnekesį su Moze
ir Eliju apie Jėzaus išėjimą. Lukas pasakoja: „Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas, kurie,
pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“.
(plg.
Lk 9, 31). Bet Jėzus uždraudžia mokiniams pasakoti apie tai, kol jis
neprisikels iš numirusių (plg. Mk 9, 8). Tik po Prisikėlimo mokiniai galėjo
suvokti, kad Atsimainymas nebuvo atsitiktinis Kristaus dieviškumo
švystelėjimas. Kadangi Kristaus Atsimainymas yra ne tik Jo paties Prisikėlimo
pirmavaizdis, bet ir mūsų perkeitimo, arba prisikėlimo, pradžia. Prisikėlimo,
kuris prasideda klausymu, kuris mus gydo, su Juo suvienija ir kuris baigiamas
Jo paties būties mūsų gyvenime, pajautimu. Regėjimu Veido, kuris atsispindi
mūsų veiduose. Kaip sako apaštalas Paulius: „Mes
visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo
atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“
(2 Kor
3, 18). Išties Atsimainymas mums įkvepia viltį, kad per daugelį vargų mes įeisime į Dievo karalystę (plg. Apd 14,
22) ir kad Viešpats mūsų vargingą kūną
padarys „panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis viską sau palenkia“
(Fil
3, 21).


                      Patikėki, kad nušvitusio
Jėzaus veidas gali būti ir tavo, įtikėjusio ir savo vidiniame regėjime
išvydusio Kristų, veidas, kad pasaulis gali eiti ne sudarkymo, bet atsinaujinimo,
nušvitimo ir atsimainymo link, kad ir tau, ir pasauliui yra skirta atspindėti
Dievo grožį. Kristaus šviesa atskleidžia pagal kokį paveikslą ir panašumą
buvome sukurti, į kokį tikslą esame nukreipti.

                       „Šitas
mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!“
(Mk 9, 7). Tai Tėvo žodžiai,
nuskambėję ant kalno. Tai drąsinantys žodžiai, kviečiantys paklusti Sūnui. Nes
tik klausydami Sūnaus tapsime Tėvo vaikais. Atsimainymas mus veda į naują
gyvenimą – Dievo vaikų gyvenimą, perėjimą iš savimeilės į meilę, iš sumaišties
į ramybę, iš liūdesio į džiaugsmą. Esame kviečiami į naują, Prisikėlusiojo
gyvenimą, kuris persmelktas Dvasios. Mes gyvename Dvasioje, nes mumyse gyvena
Prisikėlusysis. „Mūsų veide atsispindi Jo
veidas, sutampantis su Tėvo veidu.
<…> „Parodyk man savo šlovę, parodyk man savo veidą“ – meldė Senojo
Testamento išminčius (Iš 33, 18). Tai didysis troškimas žmogaus, ieškančio
savojo veido. Dievas mus išklauso, pranokdamas visus lūkesčius. Jo veidas yra
mūsų pačių veidas, kuris klausant Jėzaus ausimis ir gyvenimu, atspindi paties
Sūnaus šlovę“.

                     

                      Petras sako Jėzui: „Gera mums čia būti… Nori, pastatysiu tris
palapines“
, kad galėtume nuolat būti šioje ekstazėje ir palaimoje. Tai
primena mūsų nuolatinį troškimą nepertraukiamai išlikti tikėjimo pakylėjime,
kai viskas gera, šviesu ir aišku. Daugiau nei du tūkstančius metų ir paskiri
krikščionys ir pati Bažnyčia nuolatos yra gundomi susikurti sau patogų ir
saugų, aiškų ir šviesų buvimą šioje žemėje. Net bažnyčios tam statomos, kad
būtų tarsi mūsų tvirtovės, mūsų užuovėja. Kad galėtume nuolatinai apsistoti
tikėjimo viršukalnėje ir čia pasistatyti tris palapines: šventumo, palaimos ir
ramybės prieglobstį. Deja, būtent čia aprašomos Jėzaus atsimainymo akimirkos mums
primena ir aiškiai liudija, kad tokio nušvitimo tarpsniai yra labai trumpi
tikėjimo kelionėje. Nušvitimas, palaima ant kalno irgi buvo labai trumpa. Tik
nušvitimas. Netrukus teko nusileisti nuo kalno ir žengti į kasdienį gyvenimą.

                      Nuostabu, jeigu nuo to
tikėjimo kalno į kasdieninį gyvenimą nusileidžiame atsimainę, perkeisti
tikėjimo šviesos! Tada galime būti Kristaus šviesos atspindys, paguoda kitiems.



                      Tikėjimas gali pakelti mus
labai aukštai, tiek, kad nejaučiame kasdienybės naštos. Jis gali mums
padovanoti begalinės laimės akimirkas, apgaubti mus paguodžiančiu spindesiu. Tačiau
Išganytojas kviečia mus būti kartu su Juo ir begalinėje liūdesio, abejonių,
kupinoje tamsybių naktyje, tada, kai atrodo, jog viskas griūva, kai atrodo, kad
mūsų niekas niekada negalės paguosti. Tada, kai netenkame drąsos, o mūsų
gyvenimas ir darbai atrodo yra visiškai nenaudingi ir beprasmiai. Tokiu momentu
į širdį braunasi mintis, jog esame visiškos griūties liudininkai, kai,
susidūrusios su kieta gyvenimo tikrove žlunga pačios nuostabiausios viltys…
                      Kaip tik tokios
akimirkos ir tampa mūsų tikėjimo kraštine situacija, kritiniu tašku. Tada, kai nematome
spindinčio Viešpaties veido, Jis prabyla į mus. Tuomet reikia nepabėgti. Tuomet
neturime teisės išduoti savo tikėjimo. Šalia Kristaus privalome likti ir
tuomet, kai gyvenimo veidas atrodo nepatrauklus ar net įsivaizduojame, kad
teisingojo Dievo gal visiškai nėra.

                      Krikščionis
paliudija savo tikėjimą tuomet, kai sugeba pasakyti „Taip, aš pažįstu šį Kristų“
ne tik ant Atsimainymo kalno, bet ir Golgotoje, ant kančios kalno. Dieve prireikia
rasti tvirtumo ir išminties pripažinti savo ištikimybę Kristui netgi tuomet,
kai tas buvimas su Kristumi atrodo perdaug reikalaujantis, nepatogus ar paneigia
mūsų lūkesčius.

                      Ko gero, pats
teisingiausias ir daugiausiai paguodos nešantis liudijimas mūsų mirties valandą
būtų toks: Aš niekada neišdaviau savo Viešpaties. Bet juk neišduoti Jo taip
sunku…
Ypač tuomet, kai tenka nusileisti iš aukštybių… į pasaulio kasdienybės verpetus…

 

                      Viešpatie, suteik
malonę priimti šviesą net ir kryžiaus šešėlyje, kad įstengtume priimti ir
tikėjimo šviesos, ir tikėjimo nakties, ir kančios, ir Prisikėlimo malonę.
Viešpatie, suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad liktume ištikimi jam tikėjimu ir paklusnumu iki savo gyvenimo pabaigos!

Parengė Ridas Tamulis

Rodyk draugams

..

   Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip jį sugauti kalboje. 16 Jie
nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti:
„Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir
niekam nepataikauji, nes nežiūri žmonių poaukščių.
17 Tada pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ 18 Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? 19 Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. 20 Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“ 21 Jie atsakė: „Ciesoriaus“. Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. 22 Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę jį, nuėjo. (Mt 22, 15-22).

„Atiduokite visiems, ką privalote: kam
mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“
(Rom 13,7).

    Kalbėti apie pinigus visais
laikais buvo slidžiausias dalykas. Mokyti apie krikščionišką poziciją pinigų
atžvilgiu, ypač dabartinėje vartojimo visuomenėje, yra viena sunkiausių “erezijų”, vertinama nepatikliai, pašaipiai, niekinamai.
    Ne lengviau buvo ir Jėzui.
Fariziejų jam užduotas klausimas („Reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“)
buvo itin dviprasmiškas. Jeigu jis būtų atsakęs, kaip to reikalavo teokratinė
žydų teisė, kad pagal tikybinį žydų Įstatymą negalima mokėti mokesčių
ciesoriui, fariziejai labai greitai jį būtų įskundę Romos valdžiai kaip
maištininką, ir Jėzus būtų areštuotas dėl tokio „menkniekio“ – raginimo
nemokėti mokesčių. Jeigu jis būtų sakęs, kad Romos ciesoriui reikia mokėti
mokesčius, būtų diskreditavęs save liaudies akyse. Judėjai buvo prieš mokesčius
Romos imperatoriui ne tik todėl, kad, kaip ir visais amžiais, žmogus priešinasi
bet kokiam pinigų ar vertybių „atėmimui“, bet ir todėl, kad žydai negalėjo
pakęsti šių mokesčių ir religiniame kontekste. Vienintelis karalius judėjui –
Dievas. Izraelyje buvo teokratija. Mokėti mokesčius žemiškajam imperatoriui –
vadinasi, pripažinti pastarojo valdžią ir tuo įžeisti vienintelį Dievą. Todėl
tie, kurie pateikė Jėzui šį klausimą, tikėjosi, kad bet koks Jėzaus atsakymas
diskredituos jį kaip mokytoją.
    Jėzus paprašė atnešti ir
parodyti jam denarą, kuriame, žinome, buvo iškaltas imperatoriaus atvaizdas. „Parodykite
man mokesčių pinigą!“ Jie padavė jam denarą. Jis paklausė: „Kieno čia
paveikslas ir įrašas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus“ (Mt 22, 19–21). Senovėje moneta
buvo karališkosios valdžios ženklas. Kiekvienas valdovas liepdavo kalti monetas
su savo atvaizdu. Netgi pretendentai į sostą pradėdavo kalti savas monetas, kad
taip patvirtintų esą įtakingi. Moneta buvo laikoma valdovo nuosavybe.
    Jėzaus laikais
Palestinoje, siekiant išvengti nesklandumų įaudrintoje visuomenėje, net buvo
nukalti romėniški pinigai su įrašu ir be jokio atvaizdo. Bet fariziejai
ištraukė okupanto pinigą su ciesoriaus, taigi – jų supratimu – dievybės
atvaizdu! O juk žydams buvo apskritai draudžiama vaizduoti Dievą, dievybę,
žmogų, gyvūną (Iš 20, 4). Mes, šiuolaikiniai žmonės, nesame tokie jautrūs
atvaizdų archetipinei reikšmei. Mūsų gyvenimas kupinas vaizdų, nuotraukų,
filmų. Jėzaus laikais (o šiandien – žydų tikėjime ir islamo pasaulyje) į atvaizdą
buvo žvelgiama kur kas jautriau. Gal tokį denarą su atvaizdu kažkuris fariziejų
nešiojosi kaip talismaną?

    Palikime fariziejus
istorijos, o greičiausiai – Paskutiniam teismui. Mums pakanka savų aktualijų.
Aplink tik ir gaudžia: „finansinė krizė“, „Didžiosios depresijos laikų
scenarijus“, „vyriausybės gelbsti griūvančius bankus“, „akcijų rinkos smigo
žemyn“… Nerimas dėl krizės krečia ir bažnyčias, ne vien pavienius ganytojus.
Bažnyčios taip pat investuoja. Ir ne vien tik į dvasinius turtus…
    Kita vertus, nors tai
paradoksalu, finansinių sukrėtimų akivaizdoje, o ypač pokyčių pinigų rinkoje
laikais, pavyzdžiui, nujausdami pinigų devalvaciją arba keitimą, kai kurie
bažnyčiai ima aukoti netgi gausiau, nei įpratę. Gal metafiziškai pajutę tą
pinigų laikinumą ir antraeiliškumą, o gal skuba „investuoti“ bažnyčioje
(painiodami su „lobių danguje kaupimu“), nujausdami, kad kitur investuoti gal nelabai
ir pavyks…
    Ne fariziejų laikais, o
dvidešimtame amžiuje amerikiečių teologas Richardas Fosteris rašė: „Pinigai iš
tikrųjų daug kuo panašūs į dievybę. Jie duoda saugumo, gali numaldyti kaltės
jausmą, suteikti laisvę, valdžią ir atrodo, tarsi būtų visur esantys. O
blogiausia tai, kad jie pretenduoja į visagalybę.
    Reformatorius Martynas
Liuteris dar šešioliktame amžiuje pasakė itin taikliai: „Reikia trijų
atsivertimų: širdies, proto ir piniginės.“ Iš šių trijų kai kuriems mūsų
sunkiausias yra piniginės atsivertimas. Matyt, Jėzus ne be reikalo apie pinigus
kalbėjo dažniau negu apie bet ką kita, išskyrus Dievo karalystę. Apie pinigus
jis pasakė daugiau negu apie dangų ir pragarą kartu sudėjus.
  Kadangi Dievas yra visų
dalykų Kūrėjas, tai jis ir teisėtas prigimtinis jų savininkas. Turto turi ir
žmonės, Biblija to nepeikia ir nelaiko blogiu. Dažnai turtas suprantamas kaip
palaiminimas. Bet žmogaus nuosavybės teisė yra tik išvestinė, antraeilė. Mes
nesame absoliutūs netgi savo turto savininkai. Dovydas psalmėje sako: „Juk visa
iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę.“

  Sielon krinta stebėtinai
taiklus Jėzaus žodis šia tema – „atiduokite“. Tai, kas valdžios, atiduokite
valdžiai, kas Dievo – Dievui. Tai nedviprasmiškas priminimas, kad visa tai – ne
mano. Argi turėčiau šitaip „spausti“? Atiduokite! Neįsikibkite! Neprisiriškite!
Svarbiausia – dalykitės! Nesudėkite į tai savo vilčių..
    Pagyvenusiam vyriškiui
iškilo kazusas. Daro jis nuodėmę ar ne, kad „laikinai“ nemoka už sunaudotą
vandenį? Mat jo bute prieš keletą mėnesių apduję šilumos tinklų santechnikai
pakeitė vandens skaitiklius. Po mėnesio žmogus pastebėjo, kad šalto vandens
skaitiklio rodyklė stovi kaip įbesta. Gal tądien sunkiai matantys santechnikai
jį netinkamai prijungė? Bet jis juk dėl to nekaltas! Jis pats ir piršto
neprikišo prie to skaitiklio! Tačiau pripažįsta jaučiąs malonumą, naudodamas
vandenį, už kurį nemoka. Ir kartu – kaltę. Svarstydamas, kad gal visgi reikėtų
pranešti apie tą nesisukantį skaitiklį, kaip tyčia randa įvairiausių
pateisinamų priežasčių, pradedant tuo, kad dar Levas Tolstojus mokė, jog vanduo
ir žemė net negali būti pardavinėjami…
    O Jėzus sakė:
„Atiduokite…“ Tokį nepajudinamą atsakymą turėčiau. Bet čia pat dilgteli, kad
į savo “Golfą” pilu baltarusišką dyzeliną (kitaip dar vadinamą
„Lukošiaus“ – pagal Lukašenkos pavardę) ir šitaip nesumoku akcizo savo
valstybei. Kurgi užstrigo tas nepajudinamas mano atsakymas?
    „Vartojimas yra gydytojas,
linksmintojas, meilužis; jis yra dvasiškas, jis maitintojas ir paguoda. Jis yra
pagrindinis Dievo konkurentas mūsų kultūroje… Nors ir turėdama daug
perspėjimų evangelijose, krikščionybė net nesuvokia šio iššūkio, šios pagundos,
šio melo – savo priešo“ (Alanas Storkey).

    Dažnas taip įsitraukia į
svarstymą apie pinigus, kad visai pamiršta Jėzaus ištarmėje esantį ir antrąjį
„atiduokite“: „Kas Dievo – Dievui.“ Ką gi atiduoti Dievui? Ogi garbę ir gyrių,
kad visa turime, pradedant savo gyvybe. Dėkingumą. Pats žodis „eucharistija“
reiškia dėkojimą. Pamaldos visų pirma yra dėkojimas. Mūsų dėkingo susižavėjimo
Dievo kūryba išraiška. Ir ne tik už maistą, drabužį, būstą ar automobilį. Bet
visų pirma už mus supantį pasaulį – gamtą, netgi vandenį, orą. O dėkingumas
savo ruožtu moko mus tausoti, branginti.
    Štai per Lietuvą nuvilnijo
derliaus šventės. Gražu. Nors šios „pasaulietinės“ šventės ir gviešiasi
pakeisti tradicines pjūties padėkos pamaldas liturginiame kalendoriuje. Bet
pagirtina tai, kad bent ant prekystalio miestiečiai ir jų vaikai gali
prisiliesti prie gėrybių, kurias teikia žemė. Juk iškyla grėsmė, kad mūsų
vaikai ir anūkai greitai nebežinos ne tik iš ko gaminami pieniški ledai, bet ir
iš kur atsiranda salotos. Juo labiau kad smulkūs ūkininkai verčiau paima keletą
šimtinių Europos Sąjungos spalvotų popierėlių ir atsisako savo ūkių, savo
vienintelės karvytės, kuri ne tik pieno duodavo, bet ir galėdavo atstoti
supratingą pašnekovę. Pinigėlis ištirps, o štai ryšys su gamta ir gyvulėliu bus
prarastas net kaime… Graudu, kai žvejai išparduoda laivelius ir nebeplaukia į
jūrą, o parduotuvės mums siūlo į plėvelę įpakuotų kiniškų žuvų. Graudu, kai
augalas tampa tik produkcija, parduodamu, suvartojamu vienetu. Kai viską
nusiperkame už pinigus, netgi kaimiečiai perka pieną ir daržoves. Kai ūkininkas
saulei tekant nebeišeina į laukus, akimis nebepaglosto augančių javų,
nebepasikalba su kriaušele sode… Juk žmogus pašauktas būti Dievo kūrybos
žemėje tęsėju. Anot Jurgio Baltrušaičio, juk „Dievo pasaulis dar nesukurtas…“
    O kam dėkojama mūsiškėse
derliaus šventėse? Žemdirbiams. Pagirtina. Jų triūsas sunkus ir alinantis. Bet
ar savo gelmine prigimtimi žmogaus dėkojimas pačiam sau neprimena Pradžios
knygos istorijos, kai žmogus pats norėjo tapti kaip Dievas? Ar kas nors
susimąsto, kad ne žmogus yra visa ko pirminis kūrėjas? Žmogus savo jėgomis ir
protu nei skruzdės nepajėgtų sukurti, nei moliūgo išauginti, jeigu tai
neglūdėtų ląstelių genuose, informacijoje, kuri „užkoduota“ nuo amžių pradžios
tikrojo Kūrėjo – Viešpaties Dievo! Ar kas nors prisiminė pirminį visko Kūrėją
ir Išlaikytoją, Apvaizdą, be kurios „apveizdėjimo“ apskritai nieko nebūtų?
„Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galią būti
turtingam…“ (Įst 8, 18).

© Ridas Tamulis, 2008

© „Šiaurės Atėnai“, 2008

Rodyk draugams

Nebijok!

Nebijok jų, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako
Viešpats“ (Jer 1, 8).

„Išklausykite mažą ir didelį, nebijokite
jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite
man, ir aš išklausysiu“ (Įst 1, 17).

„Nebijokite jų. Nes
nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys
žinoma“ (Mt 10, 26).

Nebijok! Kalbėk ir
netylėk!“ (Apd 18, 9b).

                     

Paskaitę
Šventąjį Raštą, būtinai pastebėsime, kad Dievui kreipiantis į žmogų tiek
tiesiogiai, tiek per pranašus ar angelus, dažniausiai pirmasis žodis
kreipinyje, tarsi užtvirtinanti vinis, sminga žodis: „Nebijok!“. Gal ne veltui
Biblijoje šis padrąsinimas – sutvirtinimas – kartojamas mums Biblijoje 366
kartus – kiekvienai dienai ir net su keliamaisiais metais.

Ar iš tiesų
mes ir esame tie bijantys? Juk bent jau lietuviai – drąsi tauta. Taip net
valstybės autoritetai mums pasakė.

Žmogus save laiko
protingiausiu ir drąsiausiu tvariniu Žemėje (juk ne veltui gaminasi atominį
ginklą). Asmeniškai nesutinku su tokia aksioma. Ir dėl (ne)protingumo, ir dėl (ne)drąsos.
Tačiau visiškai aišku bent jau tai, kad būtent tik žmogus žino, jog tikrai
mirs. Ir tai – pagrindinė žmogaus baimė, nors dažniausiai sau ir neįvardijama.
Bet lemianti nemažą dalį mūsų veikimo modelių.

Mirties baimė.
Štai susitinki gimines, artimus bičiulius po kokio dešimtmečio nesimatymo (irgi
dažniausiai laidotuvėse) ir šaltukas nubėga… Mintis apie senėjimą ir mirtį
durklu duria. Baimė, kad mirsime, skatina mus reikalauti iš Dievo „draudimo
poliso“, vis atkeliauti į bažnyčią, deja, neretai tik tam, kad „užpirkti
Mišias“. Mane vis kamuoja mintis, kad koks devyniasdešimt procentų bažnyčioje –
tai tie, sąmoningai ar nesąmoningai, norintys susimokėti „draudimo įmokas“:
„užpirkimais“, aukomis, netgi maldomis ar inertišku ramybės palinkėjimu…

        O
Viešpats supratingas. Ne guosdamas, o tvirtindamas: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19b).

       Kitokia baimė – prieš
Dievą. Ne, labai gaila, ne toji pagarbi Dievo baimė, apie kurią mums kalba
Biblija, tvirtindama, jog „Viešpaties baimė - išminties pradžia“ (Pat 9, 10a). Tai
nerimas prieš Aukščiausiąjį ir save, kad nesikeičiu. Nors ir nenorėčiau, bet
esu koks visada buvau. Nors tiek kartų tikėjausi: štai mesiu rūkyti, išguisiu
tą ar aną ydą; nuo rytdienos (arba nuo Naujųjų metų tai jau tikrai!) pradėsiu
melstis ir sutvarkysiu savo santykius su Dievu… Bet metai bėga, o vienąkart
nakties tyloje atrandu, kad esu toks pat, kaip ir prieš dvidešimt metų.
Skiriasi tik dekoracijos. Nuopuoliai ir paslydimai – tokie pat. Ir scenarijus,
ir vidiniai dialogai – tie patys. Tik jau ne tokie žvalūs ir kur kas mažiau
optimistiški.

Taigi tenka
pripažinti, kad nesusitvarkau. Tiek kartų žadėjęs ne tik žmonai, bet ir pačiam
Viešpačiui, visgi nevykdau. Neišsivalau savo „kambarėlio“… O dar sako, kad
Paskutiniajame teisme reikės akis į akį duoti apyskaitą!.. Todėl bijau.
Stengiuosi negalvoti. Slepiuosi, netgi suprasdamas, kad slėptis nuo Dievo man
taip pat naivu, kaip ir Adomui krūmuose. Tačiau slepiuosi… Kūnu ateinu į
bažnyčią, bet širdis vengia Viešpaties artumos. Ir vėl nerimą kelianti
dviprasmybė.

„Viešpats
jiems atsakė: 'Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta:
'Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6).

 Išėjus iš
bažnyčios ir palikus Viešpatį kažkur altorių šešėliuose, į veidą plūsteli egzistencijos
baimė. Nepatvarios ne tik kainos ir akcijų kursai, bet visa mano būtis. Kur ji
veda, jeigu matomiausias tos būties ženklas – vis gausėjanti vaistų dėžučių kolekcija
lentynėlėje virš arbatos stalelio… „Mano laikas, Dieve, tavo rankoj, o aš
saugus dabar…“[1] Tikiu, tikiu. Padėk mano
netikėjimui.

 Dar baimė –
prieš žmones. Kaip kosmetika ir geru drabužiu „pabalinu savo karstą“
(atsiprašau, kūną), taip bandau slėpti tikrąjį savo veidą. Išmokta šypsena –
beveik tobula gynybinė siena, deja, neteikianti šilumos. Šypsausi, nors netgi
nesistengiu į kitą žiūrėti palankiai,
be išankstinių nuostatų, galvoti apie jį tik teigiamai, bent iki tol, kol jis
savęs neapreiškė priešingai. Ir žinau, kad pastarasis į mane žvelgia lygiai
taip pat. Todėl bijau. Kaip aš pasirodysiu, ką apie mane pagalvos, ar neatstums?
Bijau pasijusti nereikalingas, bijau parodyti savo silpnumą, bijau prašyti
pagalbos… Pasaulis – tarsi didelė olimpiada. Kur gyvybiškai svarbu užimti
prizines vietas. O kas gi toks sakė, kad „tarp jūsų taip neturi būti. Kas
norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti
pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43-44).

 Ko mes bijome?
Anądien pravažiavau Rietavo bažnyčią. Pagalvojau: „Ne bažnyčia, o pilis: aukštos,
tvirto mūro gynybinės sienos, du pagrindiniai žvalgybiniai bokštai (laukiant
Viešpaties atėjimo, žinoma), o iš šonų dar įvairiausių bokštelių … Tiek
visokių architektūrinių subtilybių… O langeliai pastogėje – šaudymo angos. Ir
ne tik Rietave. Ar tokia architektūra ką nors byloja apie mūsų sielos būsenas?
„Jūs statote aukštai ir tvirtai. Ten kur reikėtų statyti – statybos ženklų
nematyti“.[2]

 Bijome, nes
vaikštome su kaukėmis. Keičiame jas pagal supančių žmonių auditoriją, aplinkybių
kombinacijas, bet neatsisakome. Mes negyvename tiesoje nei prieš Dievą, nei
prieš kitus žmones, nei prieš save. Keistai pasirodytume, net jeigu
pabandytume, kadangi kaukė – mūsų civilizuoto gyvenimo neišvengiamybė. O jeigu
negyvename tiesoje, gyvename baimėje. O drąsos surogato dalį suteikia
susikurtasis vaizdinys, kurį pasiunčiame kitam virtualiai, klaviatūra, taip pat
mieliau „bendraudami“ sms žinutėmis arba rašydami komentarus anoniminiais slapyvardžiais.
Tokiu būdu galime drąsiai aptarinėti net dievo „plaučius ir kepenis“.

 Vienas inteligentiškas
„sausas“ (negeriantis) alkoholikas, savotiškai išpažįstantis Jėzų savo
Gelbėtoju, vis kartoja frazę iš Jokūbo laiško: „Išpažinkite vieni kitiems savo
nusižengimus (..), kad būtumėte išgydyti“ (Jok 5, 16). Jo filosofija paprasta:
pirmas pasakyk apie save visą tiesą ir nebereikės bijoti, o kitas bus
nuginkluotas, kad net nepasmerks tavęs, o tik gerbs už drąsą ir atvirumą.

        Ir neliks ko spėlioti, ko apkalbėti.
Neliks ir baimių, nesusipratimų, nesusikalbėjimų ir nesikalbėjimo. Jeigu tikrai
tikime, kad „nieko nėra uždengto, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ (Lk 12, 2).

           Regis, taip
viskas paprasta! Ir reikia tiek nedaug. Regis…

         Tik gyventi
tiesoje. „Tik“ ir „net“. „Tiesa ir teisingumas Viešpačiui mieliau negu auka“
(Pat 21, 3). „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir
savitvardos dvasią“ (2 Tim 1,7).

 


[1] Žodžiai iš Peter Strauch
giesmės.

[2] Indų išmintis.

© Ridas Tamulis, 2008

© „Šiaurės Atėnai“, 2008

Rodyk draugams

Marta ir Marija

    38 Jiems keliaujant
toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Marta[*],
pakvietė jį paviešėti. 39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši,
atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. 40 Marta buvo
susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau
nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. 41
Tačiau Viešpats atsakė: „Marta, Marta, tu rūpiniesi ir sielojiesi
daugeliu dalykų, 42 o reikia tik vieno. Marija išsirinko
geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38-42).


    Romos katalikų Naujojo Testamento leidime šio epizodo komentaras toks: „Vaizdingas
pamokymas, kaip reikia vertinti Dievo žodį. Šios dvi seserys nuo seno laikomos
aktyviojo ir kontempliatyviojo gyvenimo simboliais“. Kontempliacija išvertus
reiškia „(įsi)žiūrėjimas“. Išraiškingas žodis! Įsižiūrėjimas į amžinąsias
vertybes. Tarptautinių žodžių žodynas kontempliaciją komentuoja: „didelis
susikaupimas; susitelkimas; susimąstymas“.
    Tai,
regis, teikia Marijai pranašumo prieš Martą. Juolab, kad ir pats Jėzus lyg ir
sukritikuoja Martą, kad ši rūpinasi pernelyg daugeliu dalykų…
    Dvi priešingybės:
Marija ir Marta. Bažnyčia, sakydama, kad Marta atstovauja aktyviajai, o Marija
– kontempliatyviajai krikščionybei, šiuos du pašaukimus buvo tarsi
supriešinusi, pati vis linkdama į Marijos pusę. Bet juk daugelis esame Martos,
ypač moterys, kurios triūsia per dienas ir be kurių triūso nė vienas
neišsiverstume. Galime būti maldos žmonės, galime siekti švenčiausių dalykų,
bet puodai mums vis tiek bus reikalingi.
    Iš tiesų Jėzus nepaniekina nei vienos, nei kitos. Tai du temperamentų tipai, verta į tai pažvelgti atidžiau.

Pasakojime parodytas Jėzaus mokinių charakterių skirtingumas. Ir skirtingos
dovanos, kuriomis krikščionys tarnauja. Vieni savo prigimtimi yra aktyvūs ir
nori veikti; kiti gi – ramūs. Parapijose, bendruomenėse mes nepakankamai
įvertiname tai, kad ne visi žmonės vienodi, kad tiesiog negalima visų „mauti
ant vieno kurpalio“. Tačiau aktyviai veikiančiam parapijiečiui sunku suprasti
tą, kuriam reikia tylos ir susikaupimo, kad klausytųsi savo Viešpaties, melstųsi
jam. O toks ramuolis gali nesuprasti to, kuris nuolat paskendęs bėgime ir
veikloje. Tačiau ir vienas, ir kitas tarnauja Dievui. Dievui reikalingos ir
Marijos, ir Martos. Čia nėra nei kaltųjų, nei teisesnių už kitus.

    Charakteringas mūsų pačių bruožas atsiskleidžia
Martos prašyme Jėzui. Ji priekaištauja: „Jėzau,
ar tau nerūpi, kad Marija palieka mane vieną patarnauti? Sakyk jai, kad ji man
padėtų!“
Marta neprašo Marijos padėti
tiesiogiai. Ji reikalauja, kad Jėzus ją paprotintų. Ar tai kai kuriais atvejais
nepanašu į mus? Kiek kartų mes nesprendžiame iškilusių problemų tiesiogiai su
tuo žmogumi, su kuriuo susijusi viena ar kita problema. Galbūt manome, kad
kitas privalėtų mums padėti, tačiau mes neprašome to žmogaus tiesiogiai, o savo
skundą kreipiame ‚per aplink‘… Galbūt apkalbame tą žmogų kitų tarpe, žiūrėk,
žmona peikia savo vyrą kitų akivaizdoje, kad kiti jam pasakytų, kiti paprotintų, jos jis nebeklauso… O tai yra
tiesioginis kelias į gerų santykių žlugdymą. Ar neklausantis vyras, ar
parapijietis, išgirdęs apie save kažkokias apkalbas, pasiekusias jį per kitus
žmones, instinktyviai ginsis, gins tariamą savo orumą ir tikrai nebus
nusiteikęs paklausyti ar paklusti, padėti, pagelbėti… Jis tik šiaušis, kad jį
apkalbėjo. O gal netgi bandysime tarsi Marta, panaudoti tam patį Jėzų ir jo
melsime, kad tas ar anas ‚ateitų į protą‘ ir susiprastų padėti mums parapijos
darbuose? O reikia tiek nedaug… Nuoširdaus intymaus pokalbio: be kaltinimų,
be priekaištų, paaiškinant situaciją ir paprašant pagalbos…

    Deja, dažniau
elgiamės kaip toji Marta. Menkiname kitą aplinkinių akivaizdoje, bet patys,
regis, bijome to žmogaus prašyti tiesiogiai. Kodėl?! Nesikreipdami tiesiogiai,
mes nuskurdiname save. Pirmiausia liekame triūsti vieni, be pagalbos. Antra,
netenkame bendrystės, kuri yra visa ko pamatas krikščioniškoje bendruomenėje.
Kodėl bijome prašyti? Gal mums dažnai atsakydavo pagalbos kiti ir mes bijome,
kad mums ir šįkart atsakys? O tada pasijusime dar vienišesni ir niekam
nereikalingi su savo planais? Kartu savo baimėmis mes nuskurdiname ir tą žmogų,
kurio neprašome. Gal jis pats nesusipranta, o mes savo kietai sučiaupta tyla
atimame iš jo galimybę pasitarnauti. Kiek kartų aš pats asmeniškai, kaip
kunigas, patiriu tokį nuskurdinimą, kai žmonės nesikreipia į mane su savo
problemomis, bijodami atsiverti, atverti kažkokias savo žaizdas ar paslaptis,
galbūt bijodami, kad iš jų pasijuoks ar jie pasirodys neišmintingi, ar dar
kažko bijodami, nežinia ko… Štai ateina moteris, verkdama prašo „išmelsti“ arba
kad pasimelsčiau už jos šeimą, ar vaiką… Klausiu, gal norėtumėte pasišnekėti
apie tai? „Ne, - sako, - tai kad ir taip viskas aišku…“ Nemanau, kad aišku
jai pačiai, jei ji blaškosi po bažnyčią, ieškodama užtarimo. Visiškai neaišku
ir man: nei kokia problema, nei dėl ko turėčiau melsti Viešpatį. Bet ne,
neatsivers, nesakys, užgniauš savyje kartu su ašaromis… Ir pasijaučiu
nevertas, nereikalingas, nesugebąs paguosti. O kaip paguosi, jei nežinai apie
ką kalba? Taip žmogus nuskurdina ir save, ir tą maldą, ir tą žmogų, pas kurį
galėtų prašyti patarimo ar užtarimo maldos.

Arba jeigu kunigas lanko žmogų ar šeimą namuose…
Visada kartojasi ta pati Martos istorija! Šeimininkė šokinėja aplink stalą,
stengiasi ir tą pasiūlyti, ir aną įsiūlyti, kad jau darosi įkyru. Na taip, svarbu
pagarba svečiui! Bet juk kunigas ateina ne tos pagarbos ir ne skilvį prikimšti.
O per tą šokinėjimą aplink stalą, žiūrėk, rimtesnis pokalbis taip ir
neužsimezga… Ir abu – ir kunigas, ir šeimininkė lieka it musę kandę, kažkur
gilumoje nujausdami, kad ne apie patiekalus ir ne apie orus buvo norėta
kalbėtis. Bet pokalbis kažkur išsprūdo puodų ir puodelių tarškėjime, kažkas
liko nepasakyta, ką pasakyti vargu ar jau bus proga; malda ir namų palaiminimas
liko tik kaip formalumas, nes nebuvo atsiverta. Kodėl? Dėl „rūpinimosi daugeliu
dalykų“, bet iš akių išslydusio pagrindinio…

O kai pas jus svečiuojasi jūsų vaikai?.. Mamos skuba
pamaitinti, ruošia, triūsia, o jiems galbūt labiausiai reikia, kad juos
išklausytų, kad įsiklausytų. Vaikams labiausiai reikia ne pyrago, o išmintingo
žodžio, kurį jie galėtų neštis per gyvenimą, kuris juos vestų, kurį jie
prisimintų ir tada, kai jau ir mamos nebebus. Jiems iš tėvų reikia tos „geriausios
dalies“, kuri nebus suvalgyta, kuri nebus atimta nei prarasta. O tačiau
dažniausiai toji dalis tiesiog lieka nepaliesta. Taip apiplėšiame savo pačių
vaikus. Ir jiems tenka mokytis gyvenimo iš draugų, televizijos, medijų, visuomenės
stereotipų. O kur buvome mes, tėvai?

Kurgi esminė nesusipratimo tarp Jėzaus, Marijos ir
Martos priežastis? Ir ką dar pagal šį pasakojimą mes taip dažnai, deja,
kartojame savo tarpusavio santykiuose? Jėzus nepasmerkė Martos rūpinimosi „daugeliu
dalykų“, o tik švelniai priminė, kad dabar
reikia ne to
. Jėzus keliavo į Jeruzalę. Ir nujautė, kas jo ten laukė. Jis
turėjo maža laiko palikti mums savo žodį ir mokymą. Martos rūpinimasis buvo
pagarbus ir pagirtinas, bet tuo momentu Jėzui reikėjo ne to. Jam reikėjo
atlikti savo misiją – paskelbti dieviškąjį mokymą. Ir Marija buvo ta, kuri jo
klausėsi Jo, kuris pats buvo Amžinasis Žodis. Marija suprato Jėzų, suprato, kad
jis nori būti išklausytas ir suprastas, tai tuo metu Jėzui buvo tarsi „svarbiausias
patiekalas“. O Marta nesuprato.

Tokiuose nesusipratimuose tarpsta ir mūsų bendravimo
sunkumai. Mes taip dažnai stengiamės būti žmonėms geri ir jiems pasitarnauti,
bet mes nesiklausome kito ir nesiklausiame, ko jam dabar labiausiai reikia. Mes
nesiklausiame net Dievo, ko jis iš mūsų laukia, kaip Marta nesiklausė Jėzaus
prie jo kojų, o darė viską kaip jai atrodė geriau. Mes neatsiklausiame kitų
žmonių, ko jie iš mūsų labiausia laukia, bet manomės geriau žiną, ko kitiems
reikia! Ir mūsų pagalba virsta diktatu. Taip ypatingai ryšku santykiuose tarp
tėvų ir vaikų. Vaikams mes primetame savo valią, o paskui stebimės, kad jie maištauja!
Kokie nedėkingi! Ir santykyje su kitais žmonėmis, pavyzdžiui parapijoje… Mes naujai
atėjusiems - pagalbą, mes geriausiai žinome kaip vienam ar kitam padėti, o jie
štai – kokie nedėkingi! Aš jiems padėti noriu, vedu teisingiausiu keliu, o jis
mat spardosi, maištauja! Koks nedėkingumas!

Jeigu iš tiesų norime patarnauti kitam žmogui, pirma
įsiklausykime į jo sielą. Galbūt labiausiai reikia, kad išklausytume, o ne kad
patarinėtume ar temtume už rankovės vienur ar kitur. Jeigu nepajėgiame
įsiklausyti ir suprasti, tuomet paklauskime! Kaip galėčiau tau pasitarnauti, ką
galėčiau dėl tavęs padaryti? Ko tau iš tiesų labiausiai reikia?

Deja, dažniausiai tiek santykyje su Dievu, tiek
santykyje su kitu žmogumi, mes labiausiai rūpinamės, ką mes darome, mums svarbiausi
yra mūsų pačių darbai
.

Manau, kad žvelgiant iš amžinybės perspektyvos, didelis
nusivylimas laukia tų, kurie manosi darą Dievo valią, o iš tiesų primeta savo savirealizacijos planus ir ambicijas.
Mes labai daug ką darome neatsiklausdami Dievo, ar to iš tikrųjų reikia Jo
Karalystei? Ar išvis reikia? Ir kam gi reikia? Dievui? Ar mums? Daugelį dalykų darome
tiesiog iš inercijos, iš savirealizacijos paskatų, dėl savo garbės ar
pripažinimo, dėl to, kad būtume įvertinti, kad mums patiems būtų malonu. Bet
prieš tai neatsisėdame prie Jėzaus kojų ir neįsiklausome: kokia gi turėtų būti
ta „geriausioji dalis“, kuri nebus atimta? O gal reikėtų pradėti ne nuo to
galo? Gal pirmiausia pamiršti savo planus ir pakankamai laiko pasėdėti prie
Jėzaus kojų ir atsiklausti, kas iš tiesų esamoje situacijoje būtų ta „geriausioji
dalis“?

„Ta dalis nebus atimta“. Bažnyčios pastatas, labdaros
ir kiti tarnavimo artimui dalykai nėra amžini. Žodis, amžinasis žodis, kuris
krinta širdin, išlieka amžiams, nes tas Žodis – amžinas. Ir mes amžini.




[*] Č. Kavaliausko ir
daugelyje kitų lietuviškų vertimų Martos vardas verčiamas žemaitiškai - Morta.
Tačiau aš čia laikausi aramėjiškojo
šio vardo varianto, juolab, kad tokia ir senųjų evangeliškųjų vertimų tradicija.
  

 

Rodyk draugams

Talentai

       14 Bus
taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį,
pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. 15 Vienam jis davė
penkis talentus, kitam du, trečiam vieną ­ kiekvienam pagal jo gabumus ­ ir
iškeliavo. 16 Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs
ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. 17 Taip pat tas, kuris gavo
du talentus, pelnė kitus du. 18 O kuris buvo gavęs vieną,
nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

19 Praslinkus
nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. 20 Atėjo
tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė:
‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.’ 21 Šeimininkas
atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose
dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ 22 Taip
pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du
talentus, štai aš pelniau kitus du.’ 23 Šeimininkas tarė:
‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose
dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ 24 Prisiartinęs
tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu ­
žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. 25 Pabijojęs
nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo.’ 26 Šeimininkas
jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau,
renku, kur nebarsčiau. 27 Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus
į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. 28 Todėl
atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. 29 Kiekvienam,
kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir
tai, ką jis turi. 30 Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes.
Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’

                                                                                                                                                  Mt 25, 14-30

Gali kilti klausimas: ar ekonomika gali mus
pamokyti apie Dangaus karalystę? Šis Jėzaus palyginimas apie turtuolį, kuris,
iškeliaudamas į kitą šalį, patikėjo savo pinigus tarnams, buvo gerai
suprantamas tiems, kurie Jo klausėsi. Tais laikais prekybininkai ir verslininkai
iškeliaudami savo verslą palikdavo tvarkyti kitiems, dažniausiai savo
ūkvedžiams, tarnams.

Kaip ir daugelyje palyginimų, Jėzus kalba
metaforomis. Jis kalba visų laikų ir kartų žmonėms.

Palyginimo pradžioje iškeliaujantis į tolimą šalį Šeimininkas
yra pats Jėzus Kristus. Dvejoti tuo neleidžia Evangelijos kontekstas. Palyginimas
apie talentus kalba tiek apie gyvenimo, laukiant Šeimininko svarbą, tiek apie
skirtingą atpildą Jam sugrįžus. O kas yra tie tarnai, kuriems iškeliaudamas jis
patiki savo turtą? Pirmiausia tai Jėzaus apaštalai, kuriems šis palyginimas
buvo skirtas. Tačiau ne tik jie. Tai mes, priėmę ‚Šeimininko‘ „turtus“: Jo
Dvasią, mokymą, tikėjimą.

Semantiniu aspektu „tarnų“ paminėjimas išryškina du
dalykus. Pirma, šie žmonės yra šeimininko nuosavybė. Antra, žodis tarnai
yra tik antrinė graikiško žodžio, pavartoto šiame kontekste, reikšmė.
Pirminė yra tiesiog vergai. Taigi palyginimas kalba apie vergus, kurie
pagal to meto teisės kanonus buvo tikra to žmogaus nuosavybė. Šių dienų
pasaulyje, kur nuolatos pabrėžiama individo laisvė, bet kokia, kad ir mažiausia
vergystės konotacija skamba nemaloniai. Tačiau bibline prasme vergystės
negalima vertinti vienareikšmiai. Mat jos esama dvejopos - nuodėmės vergystės
ir teisumo. Įmanoma būti blogio, tačiau ir gėrio vergu. Velnio ir Dievo. Dievo
vaikai ne tik džiaugiasi Dievo dovanota laisve, bet ir laisva valia tampa
Viešpaties vergais, kaip rašo apaštalas Paulius: „Bet ačiū Dievui, kad, nors buvote nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokymo
pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti; ir, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais
(Rom 8,16-17). Pastarasis žodis taip pat kyla iš tos pačios
šaknies kaip ir palyginime apie talentus. Panašiai Paulius teigia ir kitoje
vietoje: „Viešpatyje pašauktas vergas yra
Jo išlaisvintas. Panašiai ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas.“
(1 Kor 7, 22). Taigi grįždami prie Jėzaus palyginimo apie talentus
galime drąsiai teigti, jog tarnai simbolizuoja visus Jėzaus Kristaus mokinius, taip pat ir dabartinius,
taip pat ir mus, ne tik apaštalus. Kiekvienas Kristaus pašauktasis yra visiška
Jo nuosavybė. Todėl apaštalas ragindamas šventai gyventi sako: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla
jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“
(1Kor 6,19).

      Talentai, kuriuos žmogus padalino savo vergams,
Naujojo Testamento metu buvo svorio matas, maždaug nuo 28 iki 36 kilogramų.
Talentu matuodavo auksą bei sidabrą, taigi tai ir piniginis vienetas, kaip
manoma, lygus 5000-6000 denarų; o denaras buvo vienos dienos užmokestis. Taigi netgi
tas vergas, kuris gavo mažiausiai, t.y. vieną talentą, tapo labai turtingas. Ar
ne tai turi omeny Paulius sakydamas, kad „esame
skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko - ir valdome viską“?
(2 Kor 6, 10). Ką simbolizuoja šie turtai? Manau, jog tai „Jėzaus palikimo šlovės turtai
šventuosiuose“, kuriuos tikintiesiems taip svarbu atrasti ir per kuriuos
jie gali „sustiprėti vidiniame žmoguje“
(Ef 1, 18; 3, 16). Šie turtai - tai Dievo malonės dovanos, Dievo
duoti sugebėjimai bei talentai (lietuviškas žodis šia prasme puikiai
tinka). Dėl šių turtų mes tampame gabūs tarnauti Dievui priimtinu būdu,
tampame Jo tarnais bažnyčioje ir pasaulyje. Dvasiškai vertinant, nėra nei vieno
skurdaus krikščionio. Visi apdovanoti - „iš
Jo pilnatvės mes visi gavome
malonę po malonės“
(Jn
1, 16)
. Ir vis dėlto ne visi vienodai
elgiasi su patikėtu turtu.

     Šeimininkui išvykus į
tolimą šalį – Jėzui žengus pas Tėvą – atsiskleidžia skirtingas tarnų požiūris
į gautas dovanas. Visų pirma negalime nepastebėti Šeimininko dosnumo.
Vergams, kurie patys yra visiška Jo nuosavybė, Jis patiki kitą savo nuosavybės
dalį. Dabar jie laisvai gali elgtis taip, kaip nori, bent jau iki tam tikro
laiko. Būtent ši laisvė atskleidžia jų tikrąjį veidą. Kodėl du tarnai pinigus
leidžia į apyvartą, o trečiasis talentą nusprendžia užkasti, mes nežinome.
Aišku tik viena – tai radikaliai skirtingi pasirinkimai. Ko jie verti, paaiškės
tik sugrįžus Šeimininkui. Tačiau pastarasis nesiskubina grįžti! Tai dar vienas
paradoksas. Nors Naujasis Testamentas kalba apie greitą Kristaus grįžimą į žemę, tačiau kai kurios vietos, kaip ir ši,
užsimena, jog Jis sugrįš tik „praėjus
nemaža laiko“
(Mt
25, 19)
. Kadangi laikas nėra toks
trumpas, kaip atrodo iš pradžių, iškyla klausimas, kaip investuoti gautą turtą.
Laukimo metu tikintys Jėzumi patys renkasi, kaip tvarkyti savo gyvenimą.
Vieni – stropiai studijuoja Raštą, meldžiasi, tarnauja bažnyčioje ir
pasaulyje. Kiti bažnyčioje pasirodo retai arba visai jos vengia, gyvena savo
pačių, šeimos ar įmonės labui, be jokių religinių įsipareigojimų. Laisvė
iš tiesų yra didelė vertybė, tačiau ji nepanaikina atsakomybės. Gyvenimas
yra didelis turtas ir už tai, kaip jį leidžiame, teks atsiskaityti.

       Kulminacija palyginime
pasiekiama tuomet, kai sugrįžęs Šeimininkas pradeda daryti apyskaitą su savo
vergais. Kiek daug krikščionių pamiršta, jog Jėzui sugrįžus jų laukia…
būtent apyskaita. „Juk mes visi stosime
prieš Kristaus teismo krasę“ - tvirtina Paulius
(Rom 14,10). „Kiekvienas
iš mūsų duos Dievui apyskaitą
už save“
(Rom 14,12). Panašiai ir laiške Žydams skaitome: „Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo
žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam turėsime duoti
apyskaitą“
(Hbr 4,13). Neatsitiktinai apaštalai savo laiškuose
mini tą patį, ką ir Jėzus palyginime apie talentus. Nors Šeimininkas ir
užtrunka, tačiau vieną dieną Jis būtinai sugrįš. Net jeigu paskutinių dienų
scenarijus mums nėra visai aiškus, vis dėlto nėra dvejonių dėl vieno dalyko – Kristus
grįš į žemę Jo laukiančiųjų išgelbėjimui
(Hbr 9, 29). Tačiau nepamirškime,
jog susitikę su Juo, privalėsime duoti apyskaitą, ir tuomet išaiškės, kaip
elgėmės su gautais Dievo malonės turtais. Principas, kuriuo Dievo Sūnus
vadovausis tos apyskaitos metu yra toks: „Iš
kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš
to bus daug ir išieškota“
(Lk 12, 48). O kadangi nėra nei
vieno krikščionio, kurį Dievas būtų nuskriaudęs, pareikalauta bus iš
kiekvieno, o išieškota net su palūkanomis! Tai dar vienas paradoksas. Nors
Biblija aiškiai pasmerkia pinigų skolinimą siekiant gauti palūkanų, tačiau
dvasiniam turtui šis principas negalioja. Viešpats nebus patenkintas, jei
grąžinsime Jam tik tai, ką buvome gavę. Patikėtas turtas turi augti.
Vienintelis būdas jį padauginti – leisti į apyvartą. Apibendrindamas sąsają
tarp Jėzaus sugrįžimo ir dabartinio krikščionio gyvenimo, apaštalas Paulius
rašo: „Todėl mes siekiame, - tiek
nebūdami, tiek būdami su Juo, - Jam patikti. Nes mums visiems reikės stoti
prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis,
gyvendamas kūne, darė - gera ar bloga“
(2 Kor 5, 9-10).

    Apyskaita išryškina ne tik
tai, jog tarnai skirtingai elgėsi su jiems patikėtu turtu, bet ir tai, kad jie
turėjo kardinaliai skirtingą supratimą apie savo šeimininką. Galiausiai mes
sužinome ir motyvą, kuris užkasusiam talentą tarnui trukdė leisti į apyvartą
gautus pinigus. Jis žiūrėjo į savo šeimininką kaip į kietą žmogų.
Tas kietumas, anot vergo, pasireikšdavo kitų neteisėtu išnaudojimu. Frazė
„pjauni, kur nesėjai, ir renki, kur nebarstei“ mums piešia javapjūtės
paveikslą. Anot šio tarno, atėjus pjūties metui, jo šeimininkas tarsi
reketininkas, ateis į tuos laukus, kuriuose pats nedirbo ir pareikalaus tam
tikros derliaus dalies sau. Palyginimas daugiau detalių neatskleidžia, tačiau
atrodo, kad iš tiesų šeimininkas derliaus nuėmimo metu lankydavosi kitų laukuose,
ir jų savininkai atiduodavo jam duoklę. Kodėl jie taip elgėsi, šis tarnas
nesuprato ir padarė išvadą, kad jo šeimininkas yra kietas. Tačiau galime
daryti prielaidą, jog šis tarnas tiesiog nežinojo, kad ir kiti laukai
priklausė jo šeimininkui.

Panašiai ir kai kuriems krikščionims tarnavimas asocijuojasi
su prievarta. Labai greitai tuos, kurie ragina kitus tarnauti Viešpačiui,
aukoti savo jėgas, sugebėjimus, laiką ir pinigines aukas, nesunku sugretinti su
reketininkais. Šiandien
retas kuris pasakys, jog Jėzus Kristus yra kietas, nors būtent šį žodį
pavartojo tie Jėzaus mokiniai, kurie pasitraukė nuo Jo. Savo pasitraukimą jie
argumentavo būtent taip: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!”
(Jn 6, 60). Ir šiandien
daliai žmonių bažnyčia atrodo kieta, negailestinga, siekianti
išnaudoti ir pan. Tiesa, kad bažnyčios vadovai gali piktnaudžiauti savo
padėtimi ir išnaudoti savo kaimenės tikinčiuosius. Apie tai Jėzus įspėja prieš
tai skambančiame palyginime
(Mt 24, 45-51). Ir vis dėlto
aišku, kad šiame palyginime toks šeimininko apibūdinimas nuskamba be pagrindo.
Pastebėkime, kad kiti du tarnai, kurie vertėsi su jiems patikėtu turtu, matė
visai kitokį savo šeimininko paveikslą. Jų žodžiuose atsiskaitymo metu nėra
jokios tulžies – tik džiaugsmas, kad turtas atnešė didelį pelną.

    Taigi natūralu, kad šeimininko nuosprendis
dvejopas. Leidę į apyvartą jo malonės dovanas įvardinami kaip šaunūs ir
ištikimi tarnai, kurie džiaugsis drauge su savo šeimininku. Įstabu, kad
didelius turtus sugrįžęs šeimininkas pavadina mažais dalykais ir
ištikimiesiems patiki didelius. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas
žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli” (1Kor 2,9).
O užkasęs savo talentą pavadinamas blogu, tinginiu ir niekam tikusiu
tarnu, kuriam skirta dalis tamsybėse.

    Koks buvo Jėzaus tikslas,
pasakojant šį palyginimą? Pirmiausia – šis palyginimas mus pamoko, kaip
Dievas elgiasi su savo tarnais. Matome, kad Šeimininkas  pasitiki mumis ir
nori leisti mums laisvai reikštis, laukia mūsų kūrybingumo ir net rizikos,
disponuojant Jo dovanomis. Ir ne tik su patikėtais pinigais kaip
palyginime, bet ir su Jo dvasinėmis tikėjimo dovanomis. Ir pagaliau matome, kad
Jis atlygina tiems, kurie yra darbštūs, naudoja viską, ką yra gavę,
neužkasa į žemę, bijodami rizikuoti. Dievas visiems duoda skirtingų dovanų „kiekvienam pagal jo gabumus“
(Mt 25,15). Jis žino mūsų galimybes ir
nepaskiria darbo ar atsakomybės, jeigu mes to nepajėgtume padaryti. Pavedęs
mums ką nors atlikti, Jis duoda jėgų ir išminties visa tai įvykdyti. “Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug
pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota”
(Lk 12,48).

    Yra sakančių: „Aš nieko
negaliu, man Dievas nieko nedavė“. Visiems yra duota, tik svarbu atrasti
savo talentą, panaudoti ką esame gavę, nors tai būtų ir vienas „talentas“.
Dievas žmonėms teikia skirtingų dovanų ir palaiminimų. Tiek palaiminimai, tiek
ir dovanos – tokie pat skirtingi, kaip ir žmonės. Dvasinės dovanos,
įvairūs gabumai yra žmogaus asmenybės dalis, jo pašaukimo dalis. Nėra taip
svarbu, kokį „investavimo“ būdą pasirinksi – kiekvienas iš jų turi savų pliusų
ir savų minusų. Svarbu, kad galėtum savo gyvenime vykdyti Dievo valią ir būti laimingas,
nes Dievo valios vykdymas kartu yra ir gyvenimas pagal savo pašaukimą:
darbininko, slaugytojo, menininko, gydytojo, mokytojo ir kt.

       Žmogus gali rinktis, kaip
jis nori gyventi. Dievas visuomet ras būdų, kaip veikti žmogaus aplinkoje, nes
Jis tikrai „pjauna, kur nesėjo ir renka, kur nebarstė..”. Svarbu tik, kad
žmogus norėtų gyventi dėl Dievo ir kitų žmonių. Tik nereikia galvoti, kad
tavo turimi gabumai, talentai niekam nereikalingi ir netinkami Dievo ir
artimojo tarnystei. O jei bijome keisti savo gyvenimą, kadangi manome, jog
ištikus bėdai, Dievas bus „per silpnas” man padėti, tuomet tai jau ne vien
tik talento užkasimas į žemę, bet ir abejonės pačiu Dievu ir Jo išmintimi.

   Galbūt mums visiems verta
paklausti savęs: „Ar tikrai noriu tarnauti Dievui dovanomis, talentais ir
malonėmis, kurias iš Jo esu gavęs?“

    Tad palyginimas apie talentus moko, kad dvasinis
budėjimas, laukiant sugrįžtančio Kristaus, veda į tarnystę, o priežastis, dėl
kurios ji apleidžiama, yra iškreiptas Viešpaties ir Jo Bažnyčios paveikslas.
Kadangi Viešpats užtrunka, o tarnavimas Jam pareikalauja visiško savęs
atsižadėjimo, ateina gundymas talentą užkasti ir gyventi tausojant save. Tačiau
pažįstantys Viešpatį negali gyventi sau. Esame Jo nuosavybė, Jo vergai. Todėl
su džiaugsmu tarnaukime mūsų Šeimininkui, kuris nusipirko mus savo kraujo
kaina. Geriems ir ištikimiems Jis patikės visą ateities pasaulį.

Rodyk draugams

Mintys įpusėjus Gavėniai

  Gavėnia.
Tūlas sakys: “Kokia čia Gavėnia? Nėra jokios Gavėnios!” Ir dalinai jis bus
teisus. Daugeliui nėra.
 Kai širdyje - nė minties nei apie Jo Mirtį ar Prisikėlimą. Jeigu nieko neturi, kaip gali ką nors prie to prilipinti? Nulį padauginus iš bet
kokio skaičiaus, gaunasi nulis. Tie kas neturi ar nepuoselėja savo dvasinio gyvenimo – tiems nėra ir Gavėnios. „Kas
turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir
tai, ką jis turi“
(Mt 13,12).

   Gavėnia
– tai laikas, kuomet kraujuoja. Kuomet tamsa, kai Dievas lyg išėjęs ar nutolęs,
o tu blaškaisi vienas tau atšiauriame pasaulyje (ir metų laikas toks – atšiaurus).
 O
jeigu nėra meilės santykio – tai kas gi kraujuos? Kaip bus aktualu, jeigu Dievą prisimename nebent ko nors išsigandę? O kai Dievas nesvarbus
– nėra ir Gavėnios.

  Kiti
pasirenka kitokį kelią – meilės santykį įkeičia į prekybiniu santykiu. Imasi „praktikuoti
dorybes“: bando retkarčiais ne visai sėkmingai „pasninkauti“, sušelpia vargšą, prisimena seną
motiną aplankyti, gal Šv. Vakarienės prieiti… Žodžiu, štai Dieve: aš kažką
darau Tau (lyg Dievui to reiktų!), o Tu, Dievuli, žiūrėk, neapvilk manęs ir
saugok bei laimink!

 Štai “gražiausios žmonių dorybės“ pagal Romos
katalikų katekizmą
: 1.nuolankumas, 2.dosnumas, 3. skaistumas, 4.romumas, 5.meilingumas, 6.saikingumas, 7.uolumas. Na gražu! Pagirtina.
O
štai Paulius sako: „jei net kalnus kilnočiau,
bet neturėčiau meilės – aš būčiau niekas“.
Kaipgi čia?
Daugeliu
atveju laikomės etikos ir dorybingumo. Bet tai anaiptol dar ne tikėjimas. Tai nėra santykis. Tai nėra meilė. Tai žmogiškasis padorumas, kuris padeda mums
sugyventi.

  Gavėnia – tai metas, kada leidžiame tam, kas dega, degti, o
tam, kam lemta likti, išlikti. Gavėnios metu galime dėmesį nukreipti tik į
save, galime vykdyti visokias praktikas, tradicijas ir būti labai pamaldūs, o
galime pripažinti, kad esame linkę klysti, nusižengti viskam, kas yra šventa,
bet apsisukti ir grįžti pas tą, kuris dovanoja mums džiaugsmą, laisvę, ramybę, save…

Skaitau
Lk 9, 57 – 62.  

Jėzus sakė: 'Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo
karalystę!'

Ar
galime vadinti dorybingu Jėzaus raginimą nebesirūpinti savo pasenusiais tėvais?
Ne.
Bet
pažiūrėkime, kokios būtų (ir tikriausiai buvo) to atsidavimo tėvams
pasekmės: 1) tėvai jau ko gero buvo nebepajėgūs atsiversti, jiems tik rūpėjo
kaip lengviau ir be didesnių kančių nugyventi savo likusį gyvenimą. Jiems
pilnai pakako, kad jais rūpinasi jų sūnus. Kam jiems dar kažkoks Mesijas? Be
to, jie šiaip ar taip neturės galimybės išgirsti Jėzų, jo klausytis, jį
įtikėti. Taigi jie jau mirę dvasia, telieka numirti kūnu. 2) jeigu jaunuolis liks
su tėvais, jam Jėzaus mokslas, kuriuo jis dabar taip užsidegęs, nutols ir, ko
gera, iš viso to liks tik ilgesingas prisiminimas. Taigi ir jis žuvęs! Pačioje
pabaigoje ir iš jo liks tik numirėlis.

O
kaip jeigu jis paklausys Jėzaus? Tėvai kažkurį laiką išgyvens ir be jo (o ką,
jeigu jo būtų neturėję, arba jis būtų miręs?). Tačiau sekdamas Jėzumi, šis
jaunuolis taps Jėzaus mokiniu ir bus jau nebe vienas, o taps Jėzaus mokinių
Bendrijos nariu ir dalimi. Tada grįš pas savo tėvus, kuriems paskelbs Dievo
Karalystę ir, galimas dalykas, tie atsivers. Taigi bus išgelbėtas jis ir jo
namai! Ir dar daugiau! Jeigu jis nebegalės prižiūrėti savo tėvų arba jiems
reikės didesnės pagalbos, galbūt broliai Kristuje galės čia parodyti savo meilę
ir pasiaukojimą! Taigi jie jau net nebe santykyje 'sūnus – tėvai', bet 'sūnus – tėvai –
broliai'. Ir tėvai gali būti įliejami į tą bendrystę, ir kokia gausi tuomet tampa
jų šeima! Kiek sūnų, kiek dukterų…

 Ar
galime Jėzų vadinti dorybingu, kai jis šventykloje išvartė stalus, prekes ir
rimbu vaikė nieko nesuprantančius prekiautojus? Gerai, pasakysime tai buvo
kažkokie nešvaraus pelno siekiantys prekiautojai, kurie teršė šventyklą! Toks
yra mūsų įsivaizdavimas apie juos! Bet toks prekiautojų vaizdinys yra labai
klaidingas!
 Juk
jie buvo naivūs ir nieko nesuprato! Jie juk tarėsi darą tiesiog šventą darbą –
padėjo atkeliavusiems išsikeisti pinigų, už pinigus nusipirkti aukojamus
gyvūnus…
  O
Jėzus juos išvaiko rimbu ir išvarto jų prekes… Ar tai dorybinga ir etiška? Bet gal kitaip šie žmonės jau nebebuvo pajėgūs išgirsti ir suprasti, tad teko vartyti stalus…  Iš meilės. Jų pačių labui.

 Ar
galime vadinti Jėzų dorybingu, kai jis atvykęs į gadariečių kraštą išgydo
apsėstąjį, tačiau demonus suvaro į kiaules, kurios puola į ežerą ir nuskęsta? „Išėjusios netyrosios dvasios apniko
kiaules, ir visa banda, apie du
tūkstančius kiaulių, metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė“
(Mk 5,13).

Argi
ne daug patogiau būtų buvę Jėzui nenusileisti toms netyrosioms dvasioms arba
demonams, o čia pat juos paskandinti ne kiaulių kūnuose, o tiesiog iškart? (štai
jis ne tik ‚latrams‘, ištvirkautojoms ir muitininkams buvo gailestingas, bet
netgi daro didžiulę nuolaidą netyrosioms dvasioms leisdamas joms sulįsti į
kiaules!). Jėzus tuo vienu išgydymu galėjo pasiekti net keletą tikslų:
1) išgydęs apsėstąjį ligonį tapti labai populiarus (juk niekas pastarojo nepajėgė
gydyti); 2) remdamasis savo populiarumu, būtų mokęs ir gydęs tame krašte ir
susilaukęs daug pasekėjų, rėmėjų, sponsorių, šlovės ir galgi laimėjęs nemažai
sielų krikščionybei? Argi nereikėjo taip pasielgti? Kodėl Jėzus nepasirinko
tokio švelnaus, dorybingo, etiško ir sėkmę garantuosiančio kelio?
 Nes
tenykščiai gyventojai turėjo būti išbandyti! Jiems buvo padėtas suklupimo
akmuo: pažiūrėti, kas jiems svarbiau ir brangiau? Gyvas išgydytas žmogus ar
turtas (šiuo atveju kiaulių banda). Jeigu jie turėjo net 2000 kiaulių bandą, tai
tikrai neskurdo.
 Kita
vertus, Jėzus čia pasirodo kaip grynakraujis žydas. Matyt, kiaulės (žydui - nešvarus, pasibjaurėtinas gyvulys) jam nekėlė
didelės užuojautos, kad jis jas pasmerkė žūčiai…
 O kurgi čia meilė? O argi jos nėra? Ką jausčiau aš, jei iš kokio urvo išlįstų susmirdęs žmogysta ir imtų priekabiauti…

  Jėzaus
elgsenos pavyzdžiai labai aiškiai liudija, kad TIKĖJIMAS - tai ne etika ir ne dorybingumas. 
  Tikėjimas
yra Meilė. O Meilė yra kraujuojanti žaizda.

 Gavėnia išsiskleidžia tuomet,
kai tu nueini su kitu ne tik pirmąją mylią (tai etika ir dorybingumas), bet ir
antrąją, o gal ir trečiąją… Kai aukoji vargšui ne tik tai, kas tau atlieka,
bet ir tai, ką nuvagi nuo savęs, savo norų ar poreikių. Kai yra auka. Ne tik
gražus poelgis. Kai išlaikai savo bažnyčią ne tarsi verčiamas, bet karštai ir
su entuziazmu (‚linksmas davėjas‘ (plg. 2Kor 9,7) – ne tik aukojimo prasme.
Visomis prasmėmis turi būti linksmas davėjas).
 Kai
pakeli pargriuvusį ne tik todėl, kad „sumedžiotum“ dorybę, net ne iš gailesčio,
nes tai prigimtinė mūsų reakcija – pagailėti silpnesniojo. Kai vienijiesi su jo
likimu (daugiau mažiau įsilieji, suteki į jo gyvenimą), kaip kad Kristus savo
auka vienijosi su tavo ir žmonijos skausmu, kančia, kaip jis atpirko tave
savimi. 

 Dažnai
kartojame, kad turime „nešti savo kryžių“. Sakome, ypač per Gavėnią reikia
prisiminti ir galvoti apie kryžių, jį kantriai nešti. Bet
kas gi tas tavo ar mano kryžius? Ar tie sunkumai, kuriuos kaip naštą uždeda
gyvenimas? Taip, tai kryžius, bet ne tas!
 Bet
kuris giliai kenčiantis žmogus gali lengvai prarasti tikėjimą pačiu gyvenimu,
nes kenčiant gyvenimo paslaptis pernelyg dažnai gaubia tamsa. Sudėtingais ir
skausmingais gyvenimo laikotarpiais sunku patikėti tikėjimo
skelbiamos Gerosios Naujienos teisingumu.

 Kantriai
nešti savo sunkumo, sakykime, savo ligos ar negalios arba nepritekliaus, arba
savigailos, arba skausmo dėl mylimo kryžių – tai tiesiog žmogiškoji pareiga;
arba gyvenimo uždėtas kryžius. Jį reikia konsekruoti. Pašventinti. Perkeisti.
Čia kaip su duona ir Kristaus Kūnu…
Kai
tas kryžius nešamas sąmoningai pasitikint, kad štai taip, tokiu keistu ir man visai nepriimtinu būdu Dievas
rūpinasi manimi ir mane auklėja bei ugdo, tuomet tai jau kryžius, tuomet - ta našta, apie kurią Jėzus sako
: „Imkite ant savęs mano jungą, nes mano jungas švelnus
ir mano našta lengva“.

 Kentėjimo Gavėnia nebūtinai sutaps su
kalendorine Gavėnia. Gal tavo Gavėnia bus patį vidurvasarį? Bet tikroji Gavėnia
ir tikrasis kryžiaus nešimas yra tuomet, kai pasitiki Dievu išbandymuose ir
suspaudimuose. Kai tiki Dievo gerumu ir tiki, kad ta našta tau yra duota tam,
kad atneštų tavyje visų tų išmėginimų (kurių tu taip vengei!) subrandintų vaisių  ateičiai arba amžinajam gyvenimui. Štai
tuomet yra Gavėnia!

O jeigu už tų kentėjimų slepiasi klausimas: „Dieve,
už ką man visa tai? Kodėl visa tai būtent man?” – tuomet kažin ar Gavėnia? Galbūt. Bet jau esi kaip tas, kuris žvalgosi atgal.

 „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant
arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Gręžiotis
atgal – tai pasižiūrėti, ar kiti pritaria. Ar niekas nepasmerks, nepajuoks, neišduos?
Ar palaikys tavo ketinimus? Ar tavo ketinimai priimtini sociumui… Ar
nenudegsi, ar neprarasi ko…
Gręžiotis
atgal – tai svarstyti, ar bus patogu su tokia nuostata keliauti gyvenimo keliu
kartu su kitais? Ar
būsiu suprastas? O gal atmestas, pajuoktas ar sužeistas? Gal taip nepatogu? Gal
reikia 'kaip visi‘?  'Kaip visi' - ne Dievo Karalystei.

 Jūs pakeliate savo kryžių, kai
keliaujate antrąją mylią anapus taip elgtis vertusios pareigos ir geros
elgsenos. Jūs pakeliate savo kryžių, kai kenčiate dėl aukštesniųjų idealų, nors
žemesnės normos nuo kančios būtų išvadavusios. Jūs pakeliate savo kryžių, kai
paaukojate savo patogumą tam, kad galėtumėte tarnauti savo
artimui
…” (Ralphas W.
Sockmanas)

Rodyk draugams

Jaučiamės šeimininkais?

1 Ir pradėjo Jėzus kalbėti jiems palyginimais: „Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. 2 Atėjus metui, jis nusiuntė pas vynininkus tarną atsiimti iš vynininkų savosios vaisių dalies. 3 Tie pačiupo jį, sumušė ir paleido tuščiomis. 4 Tuomet jis vėl nusiuntė pas juos kitą tarną, o tie jį sužeidė į galvą ir iškoneveikė. 5 Jis pasiuntė dar vieną, bet tą jie nužudė; ir dar daugelį kitų tarnų, kurių vienus jie primušė, kitus nužudė. 6 Dar vieną turėjo – mylimąjį sūnų. Jį nusiuntė pas juos paskutinį, sakydamas sau: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. 7 Bet vynininkai ėmė tartis: 'Tai įpėdinis. Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas'. 8 Ir nutvėrę nužudė jį ir išmetė laukan iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno savininkas? Jis ateis, išžudys vynininkus ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar neskaitėte, kas parašyta Raštuose: “Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. 11 Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia“ (Mk 12, 1-12).

Kai Jėzus
paskutinį kartą atėjo į Jeruzalę, Izraelio tauta jo atžvilgiu buvo
pasidalijusi: vieni jam šaukė: „Osana!”, kiti degė neapykanta ir planavo kaip
jo atsikratyti. Tuo tarpu Jėzaus kalbos ir palyginimai vis labiau atskleidė
išrinktosios tautos neištikimybę Dievui. Palyginimu apie nesąžiningus
vynininkus Jėzus dar kartą įspėja tąkart izraelitus, o šiandien mus, kad
neužkietintume savo širdžių Dangaus pasiuntiniui.

Pasakojimas apie
vynuogyną vaizduoja Dievo rūpinimąsi savąja tauta. Vynuogyno šeimininkas –
Dievas, kuris visa padarė, kad vynuogynas klestėtų: Jis apkasė jį, išrinko
akmenis, prisodino rinktinių medelių. Sumūrijo aptvarą, kuris riboja ir saugo.
Aptvaras yra Dievo tautos atskyrimo nuo kitų simbolis, kad tauta išliktų
šventa, kaip ir Jis yra šventas. Vidury jo pastatė bokštą. Bokštas reikalingas apsaugai. Kartu jis simbolizuoja šventyklą.
Šeimininkas iš anksto įrengė spaustuvą, kad, laikui atėjus ir nuėmus derlių,
būtų galima išspausti rinktinio vyno. Getsemanėje, kuri išvertus reiškia „spaustuvo
vieta“, bus „spaudžiamas“ pats Jėzus, subrendęs klusnumo Tėvui vaisius.

Viskas numatyta,
viskuo pasirūpinta. Šeimininkas savo puikųjį vynuogyną išnuomoja ir iškeliauja
į svetimą šalį. Dievas yra diskretiškas. Jis padaro viską, po to iškeliauja į
svetimą šalį, už savo tautos ribų. Pasilieka tarsi nuošalyje – svetimšalis ir
prašalaitis, įkyriai nesikišantis į savo vaikų reikalus, ir laukia, kad žmogus
atsilieptų į Jo meilę. Atėjus metui, Jis siunčia tarnus atsiimti savosios
vaisių dalies. Bet dabar paaiškėja vynuogyno nuomininkų klasta: atsiųstus
tarnus jie užmuša, tikėdamiesi patys pasisavinti derlių. Į Jo gerumą
atsiliepiama išaugusiu blogiu: pačiupti, sumušti, iškoneveikti, nužudyti. Pagaliau
jis siunčia sūnų, tikėdamasis, kad vynininkai sūnaus pabijos. Tai paskutinė jo
viltis. Bet dabar atsiskleidžia pats juodžiausias nuomininkų nedorumas. Jie
nutarė užmušti pastarąjį, kad pasisavintų derlių.

Pasakęs šį
palyginimą, Jėzus klausia savo klausytojų: „
gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?”
Atsakydami į
šį klausimą, žydai, patys to nesuvokdami, išpranašavo savo tautos likimą. Jie
sakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius
ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos
vaisių”.
Taip ir įvyko. Šis sprendimas Jeruzalei labai greitai išsipildė.

Šeimininkas – tai
Dievas, kuris išsirinko sau tautą ir apgaubė ją savo ypatinga globa,
atiduodamas jai gražų, šiltą, derlingą žemės kampelį. Vynuogynas yra išrinktoji
tauta – Izraelis. Šį gražiai ir patogiai įrengtą vynuogyną šeimininkas paliko
globoti savo pamiltos tautos vadams. Išrinktoji tauta turi neužmiršti, kas yra
tikrasis vynuogyno savininkas, todėl šeimininkas numatytu laiku siunčia savo
tarnus atsiimti sau priklausančios dalies. Tai pranašai, kurie nuomininkams
nuolat primins, kas yra tikrasis vynuogyno šeimininkas. Tačiau iš Raštų žinome,
kaip buvo elgiamasi su pranašais. Tautos vadai pranašą Eliją paniekino, Ješają
nužudė, Jeremiją įmetė į kalėjimą, Jonui nukirsdino galvą. Pranašo nužudymas –
blogio viršūnė, nes taip nutildomas nuodėmę demaskavęs balsas ir pašalinama
atsivertimo galimybė. Ne veltui Kristus skundėsi: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis, kurie pas
tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus
po sparnais, o tu nenorėjai!”
(Lk 13, 34).

Pagaliau,
vynuogyno šeimininkas siunčia sūnų, manydamas: „Jie drovėsis mano sūnaus”. „Tačiau
vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir
turėsime palikimą”.
Įpėdinis – tai Jėzus Kristus, kuris jau artėja prie
savo žemiškosios kelionės pabaigos. Jis pasakoja šį palyginimą pamokydamas ir
įspėdamas išrinktąją tautą. Jo tauta yra prieš lemiamą apsisprendimą: ar ji
pripažins Šeimininko Sūnų, ar jį nužudys?

„Eime, užmuškime jį“. Taip kalbėjo ir pavydo apimti Juozapo broliai (Pr 37,20).
Dievo Sūnaus nužudymas yra didžiausias blogis. Tačiau kaip Juozapui tekęs
išmėginimas, taip ir Jėzaus mirtis taps išgelbėjimu tiems, kuriuos jis
nesigėdijo vadinti broliais (Hebr. 2,11).

Mums sunku
suprasti įtampą, kuri tvyrojo Jėzui pasakojant šį palyginimą. Tauta jautė, kad
artinasi lemtingi įvykiai. Evangelija liudija, jog „vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos” (Mt
21, 45). Jų norą Jėzų kuo greičiau suimti prilaikė tik liaudies baimė. Tačiau
netrukus, kurstant tautos vadovams, ta pati liaudis šauks: „Ant kryžiaus jį! <…> Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”
Nedaug reikėjo laukti, kad ant Izraelio tautos vaikų kristų nekaltas kraujas.
Praėjo vos 40 metų nuo Kristaus mirties. Prieš sukilusią Jeruzalę buvo pasiųsta
galinga Romos kariuomenė. Po penkių mėnesių apsiausties miestas paimtas. Likę
nuo bado gyvi gyventojai buvo be gailesčio išžudyti, šimtai nukryžiuoti.
Stipriausi vyrai atiduoti į cirkus sudraskyti žvėrims.

Kristaus
pasakytas palyginimas apie nedorus vynininkus pirmiausia liečia išrinktąją
tautą. Bet kartu tai perspėjimas visų laikų žmonėms. Tai perspėjimas šiandieną
mums. Dievas yra rūpestingas šeimininkas. Žemė su visomis savo gėrybėmis – tai
puikus, žmogui pavestas vynuogynas. Žmogus tėra tik nuomininkas, ir tai jis
privalo visada atsiminti. Deja, mūsų laikų žmogui nuolat gresia pavojus pamiršti,
kas yra tikrasis pasaulio šeimininkas. Šiandien žmogus jaučiasi esąs nuo nieko
nepriklausomas pasaulio tvarkytojas. Užvaldžiusiam gamtą ir įžengusiam į kosmosą
žmogui atrodo, kad jis ir yra šeimininkas. Jau kuriama Dievo mirties teologija.
Iš tikrųjų nebent žmogus pats numarina Dievą savo širdyje ir elgiasi pasaulyje
kaip visateisis pasaulio šeimininkas. Ar nematome ženklų, rodančių, kad blogai
šeimininkaujame? Ką liudija pasaulyje bujojantis skurdas ir karai, ką byloja
dangaus keršto šaukiantys nusikaltimai, ką byloja kad ir ši tiesiog itališkai
šilta žiema mūsų krašte?

Baigęs palyginimą
Jėzus pasakė: „Akmuo, kurį statytojai
atmetė, tapo kertiniu akmeniu“.
Ant kryžiaus numiręs Dievo Sūnus prisikėlė.
Velykų rytas viską apverčia aukštyn kojomis: paniekintas ir nukryžiuotas Jėzus
garbingai prisikėlė ir yra naujosios šventyklos pamatas. Jis yra tas kertinis
akmuo, kuriuo remiasi tautų ir kiekvieno žmogaus likimai. Užgimus Jėzui,
senelis Simeonas, laikydamas jį rankose, kalbėjo: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui”. Su
jo užgimimu išrinktosios tautos vaikams reikėjo apsispręsti: arba su Jėzumi,
arba prieš jį. Po Jėzaus prisikėlimo jis yra kiekvienam žmogui arba nupuolimo,
arba prisikėlimo ženklas.

Šiuo alegoriniu
palyginimu Jėzus duoda raktą ne tik Izraelio istorijai, bet ir kiekvieno mūsų
prigimčiai apibūdinti: joje susikerta, bet nesusitinka Dievo ištikimybė ir mūsų
neištikimybė. Siūloma Jo meilė atsiduria priešais mūsų atkaklaus atmetimo
sieną. Į didėjantį Jo gerumą atsiliepiame stiprėjančiu savo blogiu. Atrodo, ši
Dievo meilė yra tiesiog nelaiminga, be sėkmės galimybės. Bet Viešpats mūsų
akyse atlieka nuostabų darbą: kryžių, mūsų blogio viršūnę, perkeičia gėrio
dovana. Mes atimame jam gyvybę, o jis mums leidžia gyventi, dovanodamas savo
gyvybę. Taigi mūsų nedorumas nesugriauna jo plano. Žmogaus galia – daryti bloga
iš gero. O Dievo – gera iš blogo. Dievas ir yra Dievas būtent todėl, kad mūsų
vargingumą, ribotumą, piktumą, nenaudingumą savo gailestingumu perkeičia į
gyvenimo vaisius. Jis „visus įkalino
neklusnume, kad visų pasigailėtų“
(Rom 11,32). Jėzaus galia yra jo ištikimybė,
viršijanti bet kokią mūsų neištikimybę, kuria jis kviečia mus atsiversti.

Vynininkai manė
esą nepakeičiami. Mums irgi dažnai vaidenasi, kad esame ypatingi ir nepakeičiami.
Paulius aiškiai įspėja: „Nemanykite apie
save geriau, negu dera manyti.“
Nepakeičiamų žmonių nėra. Jeigu esame
Viešpačiui neištikimi, malonė atitenka kitiems. O paskui tik stebimės ir
pavydime, kaip tas ar anas nevykėlis tapo Dievo mylimuoju. Bet tai ir yra
malonė, kad jis išsirenka tai, „kas
pasauliui atrodo kvaila, kas pasauliui – niekas“.

Šiandien derėtų
klausti savęs: kas man yra Jėzus? Ar jis man prisikėlimas, ar nupuolimas? Ar
esu su juo vienybėje, ar nuo jo atsimetęs tarnauju šio pasaulio dievaičiams?!

Rodyk draugams

Apie rinkimą ir barstymą

    „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30)

  Jėzus išsako principą, kad gyvenime neįmanoma išlikti neutraliu. Jis ne kartą
Dievo karalystės išpažinėjų gyvenimą sulygina su pjūtimi. „Pjūtis didelė, bet darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad
atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“.
Dažniausiai
esame linkę manyti, kad tie darbininkai – tai kunigai, pamokslininkai arba kokie
nors pašvęstieji tarnautojai Bažnyčioje, kurie čia dirba tam tikrą konkretų
darbą. Tai „jie“, „kažkas“, bet ne aš. O aš štai pasimelsiu (galbūt kada nors
pasimelsiu!) už darbininkus: už kunigus, už Bažnyčią…
    Jeigu taip
mąstome, tai labai apsirinkame. Jis kalba apie kiekvieną, kuris išpažįsta:
tikiu Dievą Tėvą… ir t.t. Jis kalba apie visus pakrikštytuosius. Pakrikštytasis (-oji) nebepriklauso sau, o Viešpačiui.
   Dabar įsivaizduokime
derliaus pjūtį: kas nedalyvauja nuimant derlių (tais laikais rankomis!), tas leidžia vėjui barstyti grūdus.
   
    Gyvenime nuolat
grumiasi gėris ir blogis. Ir gėris ir blogis nėra tik
abstrakčios sąvokos. Tai asmenys. Jis ir Jis. Vadinkime tai tikraisiais
vardais: dėl kiekvieno žmogaus, dėl mūsų grumiasi Dievas ir Šėtonas.
   Tos grumtynės
visų pirma vyksta mumyse pačiuose, mūsų viduje. Juk kiek kartų buvome pasiryžę daug
ką pakeisti savo gyvenime! Kiek kartų žadėjome sau pradėti melstis, daryti
gera, tobulėti, būti rūpestingesniais geresniais tėvais, švelnesniais žmonai ar
vyrui ir t.t. Ar įvykdėme? Jei ne, tai laikui bėgant tapome vis labiau
abejingesni šiems pasiryžimams…
  Tikėjimas atveria
kelią Dievo malonei, kad būtume pajėgūs atskirti gėrį nuo blogio. Bet kartu tikėjimas reikalauja aktyvumo, reikalauja
veikimo!
Reikalauja konkrečių veiksmų, pagal Viešpaties nurodytus
principus, t.y. įsakymus, nes tik
veikdami
galime atsikratyti savojo „aš“ egoizmo savivalės, kuri pastoja
Dievui kelią į mūsų gyvenimą.

  Kova dėl gėrio ir blogio vyksta ne vien mūsų viduje. Ji vyksta ir išorėje.
Arba prisidedi, kad bent krisleliu pasaulyje būtų daugiau teisybės, arba savo
abejingumu leidi keroti blogiui ir blogiesiems…
  Tas pat ir
nematomoje dvasinėje sferoje. Jei meldiesi „teateinie Tavo karalystė, teesie
Tavo valia“, tuomet „padaugini“ tos Dievo valios ir Dievo karalystės pasaulyje.
Jeigu ne, sukuri „tarpinę tuštumą“, „juodąją skylę“, kurioje netruks
įsiviešpatauti pasaulio principų demonas ir piktojo karalija.

  Panašiai ir
Bažnyčioje, parapijoje. Jeigu savo
buvimu nestiprini Bažnyčios
(turiu
omenyje visą Bažnyčią – mes visi esame Kristaus Kūnas ir jo nariai), tada savo nebuvimu, nedalyvavimu
Bažnyčios, parapijos gyvenime, silpnini ją.

  Dar būtų gerai,
jeigu ta pintinėlė su renkamomis aukomis praeitų prošal. Kad nekliudytų. O dar
geriau, kad būtum nematomas. Galbūt mieliau nueitum į bažnyčią, kur niekas nepažįsta,
kitame mieste. Tada nereikėtų nieko daryti, būti maloniam su kitais, nereikėtų
nė tų mažučių pastangų būti geresniu…. Bent sekmadienį. Pasėdėtum
nematomas… ir dingtum vos panorėjęs…
  O koks
Viešpaties žodis tokiai situacijai? Jėzus sako: “Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą aš išpažinsiu savo dangiškojo
Tėvo akivaizdoje”
(Lk 12,8).
Išpažinimas – tai ne tik sukalbėjimas „tikiu Dievą Tėvą“ kitų akivaizdoje.
Lygiai toks pat vertingas išpažinimas, kai tu eisi miesto gatve ir kiti matys, kad
eini į bažnyčią. Tai irgi išpažinimas! Tu jau liudiji savo tikėjimą!
Išpažinimas bus, kuomet dosniai aukosi. Aukosi ne tarsi verčiamas, o iš
širdies. Vadinasi, pripažįsti auką Dievui ir atlieki tai ne tik iš pareigos, ne
tik prašomas, o iš širdies, išpažindamas savo tikrąjį Viešpatį. Išpažindamas,
kad tavo Viešpats yra ne tas pinigėlis, o gyvasis Dievas. Išpažinimas bus tavo
tvirta pozicija, paremta Dievo žodžiu (pabrėžiu – Dievo žodžiu, o ne tavo ar
mano manymu, kas teisinga, o kas ne). O kad galėtumei savo poziciją pagrįsti
Dievo žodžiu, reikia žinoti, ką sako Dievas. Kas yra užrašyta Biblijoje. O kaip
žinosi, jeigu tuo nesidomi?
   
   Tvirta krikščionio pozicija
reikalinga ne tik parapijoje. Tokios tvirtos krikščionio pozicijos labiausiai
pasigendama darbovietėse, susibūrimuose, netgi šeimos šventėse arba
šeimyniniuose pokalbiuose. Kaip sunkiai mes prabylame apie Dievo valią savo
šeimos nariams! Ar esate pastebėję? Jei tokiais momentais pajėgsi išpažinti
savo tikėjimą, pajėgsi būti tikru krikščioniu – štai kur bus tavo išpažinimas!
Štai kuomet išpažinsi Dievą žmonių akyse ir Jėzus išpažins tave dangiškojo Tėvo
akivaizdoje! Žinoma,
išpažinimas bus ir tas tavo triūsas, tavo talkininkavimas parapijos gyvenime.
 Čia nėra aukso vidurio.
Daugelis labiau būtų linkę ateiti į bažnyčią, kad ramiai nepastebėti pasėdėtų,
pasijaustų gal kiek pakylėti (giesmės, maldos), patenkintų savo ramybės
troškimo poreikius ir… liktų nepastebėti, anonimiški. O paskui išeitų. Bet
kaipgi tu tiki visa matantį Dievą ir tuo pačiu tikiesi likti anonimu?! 

     Mes
bijome, kad būsime pasmerkti už savo nuodėmes: jaunystės paklydimus,
sukčiavimą, ar kad nugvelbėme ką nors… Dievui tokios mūsų nuodėmės yra
juokingos! Bet aš jums laiduoju Viešpaties vardu: mes būsime labiausiai
teisiami už abejingumą! Kad kažko
nenorėjome matyti, kažkam nepadėjome, neužtarėme, neįsipareigojome, neparėmėme,
neprisidėjome prie šviesos darbų! Už abejingumą būsime griežčiausiai teisiami.
Nes mūsų abejingumas yra šėtono sąjungininkas (“Nusidėjau mintimis, žodžiais
ir… apsileidimais”).
    Jeigu
Jėzus mus dėl ko nors ir pasmerks, tai pasmerks už abejingumą: “Ko nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų – man nepadarėte” (plg.
Mt 25,45).
   Žmogus visur ir
visuomet turi rinktis, kokią poziciją užimti; kokioje pusėje stoti. Nenoras
stoti kurioje nors kovos tarp blogio ir gėrio barikadų pusėje – ne išeitis.
Toks dezertyravimas sustiprins kitą pusę. Blogio, Šėtono pusę.

    Egzistuoja trys
pagrindinės priežastys, skatinančios žmogų siekti šito neįmanomo neutraliteto:
1) Žmogiškosios prigimties tingumas. Daugelis trokšta
tik vieno – kad juos paliktų ramybėje. O kažką pasirinkti, užimti tam tikrą
poziciją, reiškia sutrikdyti savo inertiškos egzistencijos pusiausvyrą. O ką
sako Raštas?
„Jeigu tu būtum arba karštas, arba
šaltas… O kadangi esi drungnas, aš išspjausiu tave iš savo burnos“
.
„Išspjausiu“… Čia kalba apie pasišlykštėjimą. Pasidygėjimą… Juk būtų
nemalonu, tiesa?
2) Žmogiškosios prigimties bailumas. Daugelis linkę
išlikti tik paviršutiniškais krikščionimis. Nes stojus į Dievo sąjungininkų
poziciją, be abejo, atsiras įvairių keblumų. Kartais nebus lengva. Galbūt nebus
lengva net savo namiškių tarpe. O jau, sakykim, darbe, tarnyboje!.. Lengvai
gali tapti “balta varna”. Ką žmonės pasakys! Žmonių balsas kartais mums skamba
garsiau, negu Dievo kvietimas ir raginimas! Tai vis mūsų
baimės…
3) Žmogiškosios prigimties silpnumas. Daugelis linkę
rinktis saugumą. Ir kuo esame vyresni, tuo labiau linkę į saugumą, aprūpinimą,
stabilumą…, kad niekas nė mumyse, nė aplink mus nesiūbuotų, kad nereiktų dėl
nieko rimčiau išgyventi. Nei rūpintis, nei galvoti… Ach, aš geriau nesikišiu…
    Jeigu norime sausais išlipti iš vandens – geriau išvis nelipkime į
vandenį! „Tai paveldės NUGALĖTOJAS“ (Apr 21,7). Vadinasi, kad taptum
nugalėtoju, reikės kovoti! „O bailiams, neištikimiems [...] skirta dalis ežere
[...] Tai yra antroji mirtis (plg. Apr 21,8). Priskiri save bailiams?
    “Kas su manimi nerenka, tas barsto…”
    Apsispręsk pagaliau! Apsispręsk čia ir dabar: ar rinksi
su Dievu, ar barstysi JO derlių
pavėjui?! O tuo pačiu išbarstysi ir save…

Rodyk draugams

Jėzaus apreiškimas žmonijai (Epifaneia)

Nuo
IV a. Rytų Bažnyčiose (ortodoksų) Viešpaties Apsireiškimas (gr. Epifaneia) yra
švenčiamas kaip trejopas paminėjimas, apimantis išminčių pagarbinimą, Kristaus
krikštą ir Kanos vestuves. Šioje šventėje bylojama apie Jėzaus dieviškumo
apsireiškimą: 1) pagonims, kai į Betliejų atvyksta Rytų išminčiai, 2) žydams,
kai Jėzus krikštijasi Jordano upėje, ir 3) mokiniams, kai Kanos vestuvėse
vanduo virsta vynu. Vakarų, t.y. ir mūsų Bažnyčiose šventės turinys sutelktas į
išminčių pagarbinimą, todėl dažniausiai vadinama „Trijų Karalių“ švente, o
Kristaus krikštas ir Kanos vestuvės minimos kitų sekmadienių liturgijose.

Rytų
Bažnyčių liturgijoje Viešpaties Apsireiškimo šventė vadinama šviesos
švente.  Galbūt, šiam pavadinimui turėjo įtakos pranašo Ješajo žodžiai: Kelkis, nušviski, Siono kalne, nes tavo
šviesa jau ateina, ir Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi.
 Deja,
skaitant Evangelijos ištrauką, pasakojančią apie tuos stebėtinus įvykius tenka
tik liūdnai konstatuoti: Jėzaus ieškantys išminčiai anaiptol nerado Jeruzalėje
tos pranašo liudytos šviesos.

Pirmasis
krikščionių autorius, pavadinęs Evangelijoje minimus išminčius karaliais yra Tertulijonas
(† 230). Galbūt jis turėjo mintyje 72 psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Šebos karaliai
neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą. Jam tarnaus visos tautos”
(Ps
72, 10-11).

Krikščioniškame
mene iki X a. išminčiai niekuomet nevaizduoti karališkais apdarais. Katakombų
freskose jie pavaizduoti persiškais drabužiais. Nuo V a. nusistovėjo tradicija
išskirti tris išminčius remiantis Evangelijoje minimomis trimis aukomis –
auksas, smilkalai ir mira – kurios simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą
ir žmogišką laikinumą. Tik atradus Ameriką trys išminčiai pradėti vaizduoti
kaip baltosios, geltonosios ir juodosios rasių atstovai: jie priklauso
skirtingoms rasėms ir sykiu visai žmonijai. Jiems tradicija suteikė ir vardus:
Kasparas, Melchioras (arba Merkelis) ir Baltazaras. Būtent šią dieną kai kurie
prietaringi krikščionys brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: kryželis…
+K+M+B (jokiu būdu ne pliusas!)

Naujajame
Testamente tik evangelistas Matas mums papasakoja apie Rytų išminčių
apsilankymą Betliejuje. Šiame pasakojime iškyla trys skirtingos reakcijos į
Jėzaus gimimo pranešimą – išminčių, Erodo ir žydų dvasininkijos. Ir tie trys
skirtingi požiūriai kartu simbolizuoja visos žmonijos pasirinkimus – tai tarsi
trys žmonijos grupės, kurių vieni pagarbina gimusį Dievo Sūnų, kiti – atmeta. 

Pradėkime
nuo neigiamo pavyzdžio – Erodo. Jis simbolizuoja žmogų, kuris savo pasirinkimą
jau yra padaręs. Iš meilės sau, jis gali paniekinti ir Dievą. Galbūt mano
atliekąs savo pareigą – gina savo karalystę. Tad ir nekaltų vaikelių išžudymas
yra neva pateisinamas (plg. Mt 2, 16-18), kaip ir daugeliui kitų diktatorių,
nes tai daroma vardan visuomenės gėrio. Tik Dievo malonės stebuklas gali
sušvelninti šį egoizmą ir perdėtą pasitikėjimą savimi.

Žydų
dvasininkija gi žino, kur yra gimęs Mesijas, sugeba nurodyti ir kitiems, tačiau
lieka patogiai įsitaisę savo namuose, Jeruzalėje. Jiems pakako tik knygų,
dokumentų ir iškilmingų pareiškimų. Gaila, bet jie taip ir nesugebėjo atpažinti
To, kuris įprasmina jų skaitomus tekstus ir drauge parodo, kokie nesupratingi
yra patys Rašto aiškintojai, nes šiuo atveju reikia ne žinoti, bet “eiti ir
pamatyti”. Rašto aiškintojai kartoja jau išmoktą pamoką, tačiau pasirodo
esą nejautrūs gyvam žodžiui, neleidžia, kad juos paliestų gyva Dievo Žodžio
šviesa… 

Tai
simbolis gerai pažįstamas mums, krikščionims: žinome, ką reiškia sekti Kristų,
sugebame paaiškinti kitiems, tačiau dažnai mums trūksta drąsos, o gal ir noro,
tuo gyventi.

         Kristaus
ieškantys išminčiai tampa tikru kontrastu jiems. Išminčiai nedvejojo ir leidosi
kelionėn, kad surastų, išmoktų kažko naujo, įsileistų į širdį Dievą. Jų turima
kultūrinė patirtis jiems netapo kliūtimi ar apsauga prieš tai, ko jie dar
nesupranta. Priešingai: jie tapo savotiškai pažeidžiami, ir pakako mažo ženklo,
sukėlusio nerimą širdyje, kad paragintų juos ieškoti gimusio Karaliaus. Jie
nemėgino ieškoti Gyvojo Dievo senose knygose tarp bibliotekų sienų. Neveltui
išminčiai vadinami ne tikrumo saugotojais, bet ieškotojais, žmonėmis,
gyvenančiais troškimu ir viltimi. Jie nieko nemoko, bet daro. Dievas jiems
apsireiškė jiems suprantamu būdu – stebint dangaus platybes, Dievo kūriniją.
Dievo ieškos knygą gali skaityti net ir nepažįstantis rašto žmogus. Ta knyga
yra visas pasaulis: saulė, žvaigždės, jūra, medžiai, paukščiai, drugeliai, –
visa tai yra Dievo kūriniai. Žvelgdamas į nuostabią gamtą žmogus mato joje
Kūrėjo ranką.

Rytų
išminčiai palieka savo susikurtą saugumą, aplinką ir leidžiasi į kelionę. Tai
apibūdina paprastai: „Mes matėme užtekant
jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Jie eina „pagarbinti“. Tai
teologiškai gilus išsireiškimas, kurį evangelistas Matas dar kartą pakartoja: „Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina
Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“.
Jie žino ką reiškia
„garbinti“ (gr. proskynesis), nes ši praktika gimė pas juos, Rytuose, karalių
rūmuose. Pirmą kartą Naujajame Testamente šis žodis būtent čia ir užrašomas;
tai pirmasis Kristaus dieviškumo atpažinimas.

Taip
pat ir šiandien, kai kurie krikščionys turėtų neužmiršti, kad garbiname tik
Dievą. Mes gerbiame Mergelę Mariją ir šventuosius, bet jų negarbiname taip,
kaip Dievo (plg. Apr 19, 10; 22, 9).

Paskutinė
svarbi nuoroda, kurios galime pasimokyti iš išminčių, yra jų sugebėjimas,
susitikus Jėzų, sugrįžti į savo kraštą kitu keliu. Keičiant gyvenimą, keičiasi
ir kelias, tačiau vedantis ne kažkur tai, bet į mūsų kasdieninę aplinką. 

Ir
šiandien Jėzus Kristus yra pasaulyje. Norint jį atrasti, kaip ir Rytų
išminčiams, reikia praeiti pro Jeruzalę, tai yra pro Bažnyčią. Daug kas bando
ieškoti Jėzaus šalia Bažnyčios. Bet tai yra iliuzija. Negalima turėti naudos iš
galvos atskirtos nuo kūno, negalima atrasti Kristaus anapus jo bendruomenės, jo
žodžio, jo sakramentų. Bet tai pasakius, mes susiduriame su prieš tai jau
paminėta skaudžia problema: Jeruzalė gerai žinojo, kur gimė ir kur randasi
Jėzus, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Tad ir šiandien, Bažnyčios kartais nuvilia
žmones, beieškančius Kristaus. Jie žino pasakyti, kur jis randasi: tarp vargšų,
kenčiančių, tyruose širdyse kaip Marija ir Juozapas, bet patys ta linkme neina,
nenusileidžia iš Jeruzalės blizgesio į vargingą Betliejaus tvartelį. Tačiau
būtume neteisūs, jeigu nepastebėtume ir kitos Bažnyčios dalies, kuri gyvena ir
kenčia su vargšais, kuri išdalija save misijose, kuri yra pasirengusi eiti
kartu su visais Dievo ieškojimo keliu.

Kuriuo keliu sukame mes prasidedant Naujiems metams –
kiekvieno mūsų pasirinkimas. Juk kiekvienas Dievo ieško pats, ir ta vieta, kuri
tampa pasaulio centru, anaiptol nebėra Jeruzalė. Pasaulio centras yra Kristus.
Visa žemė yra “šventa vieta” nes į ją atėjo Dievas, o šventovė – tai žmogaus
širdis: ieškanti, besitikinti, besiilginti Dievo.

Ruošiant naudotasi kun. Ramūno Mizgirio OFM homilija “Išminčiai, Erodas ir Jeruzalė” http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=15513933

Rodyk draugams

Naujųjų metų pradžiai

           Štai palydime dar vienus
kalendorinius metus ir pasitinkame Naujuosius. Kad ir senstame, kad ir kaip
sunkėtų ar komplikuotųsi mūsų gyvenimas, Naujųjų metų pasitikimas visuomet yra
vilties šventė. Vilties, kad ateinantys metai atneš ne vien rūpesčių, bet ir
savų džiaugsmų bei malonių staigmenų, kad Viešpats išves iš tų rūpesčių ar
vargų, kurie vargino mus pernai.

       Senojo Testamento
skaitinys iš pranašo Jozuės knygos mums aiškiai byloja: „Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi! Neapvilsiu tavęs ir
nepaliksiu!
Arba Martyno Liuterio Biblijos vertime tai skamba taip: „Neleisiu tau suklupti ir tavęs nepaliksiu!“
Tai paguoda ir viltis šiems ateinantiems metams kiekvienam, kuris stengiasi gyventi
krikščioniškai.

        Kartu šių žodžių kontekste
girdime ir raginimą: „Tik būk stiprus ir
labai ryžtingas, ištikimai elkis.
Neleisk Įstatymo knygai
(Šventojo Rašto žodžio vedimui) pasitraukti tau nuo lūpų, nenutolk nuo jos nei
į dešinę, nei į kairę, ištikimai laikykis
VISKO
(ne tik dalies!), kas joje
parašyta, kad tau sektųsi, kad ir kur tu eitumei!
Tada visa,
ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis.
Nesibaimink
ir nenuogąstauk
(Joz. 1, 7-8).

      Tai susišaukia su pranašo Jeremijo
žodžiais: „Jei manęs ieškosite visa
širdimi, tai mane surasite - sako Viešpats“.
Šie žodžiai pasitinka mus
viltimi, paguoda ir padrąsinimu, bet kartu ir raginimu bei kvietimu:
gręžkitės į mane šių metų pradžioje, kurie gali būti ir paskutiniai, būkite
ištikimi visuose dalykuose, visuose savo keliuose ir sumanymuose, darbuose ir
poelgiuose, tuo labiau, kad „niekas nežino
nei dienos, nei valandos“.
Atsivertimas, ištikimybė Dievo valiai savo
gyvenime nėra vienkartiniai veiksmai, tai nuolatinis, vis labiau besivystantis
procesas žmogaus sieloje, mūsų gyvenimo Kristuje augimas, todėl niekas negali
pasakyti - esu visiškai atsivertęs ir gilesnio atsivertimo man nereikia. Arba
esu ištikimas. Mes išsiginame Viešpaties valios dešimtis kartų per dieną. Krikščionis
kiekvieną vakarą atsiskaito Dievui už visą dieną, ir, matydamas savo trūkumus
bei tuštybes, maldauja, kad Dievas jas uždengtų ir užpildytų savo malone…

    Valstietis ar verslininkas
metų pabaigoje skaičiuoja pelną ir nuostolius. Ir mes, priėję metų sandūrą, paskaičiuokime
praėjusių metų dvasinį pelną arba nuostolius, vertindami juos iš Dievo Žodžio
pozicijų. Jei žmogus gali tik dalinai, tarsi tik iš vienos pusės visa tai
įvertinti, tai Dievas mato ir žino geriau, kad mes visi esame atpuolimo, pikto
gundymo ir mirties pavojuje. Būtent todėl jis ragina: „Ieškokite manęs“. Per pranašą Ješają jis kviečia: „Gręžkitės į mane ir būsite išgelbėti jūs,
visi žemės kraštai“.
Gręžkitės šiandieną! Ne taip, kaip būdamas dar
netikintis, „meldė“ Augustinas: „Pašauk mane, bet dar ne dabar“…
       O,
kad išgirstumėte šiandien,
ką Viešpats byloja!“ -
primena psalmė.

      Ko pirmiausia mums reikėtų, peržengiant
metų sandūrą? Pirmiausia mums reikalingas susitaikymas. Susitaikymas su Dievu ir savimi. Kartu tai ir dvasinis pasiruošimas
metų pradžioje, atnešantis gilesnių minčių, reikalaujantis stipresnio sielos
susitelkimo.

      Dievas priverčia šviesti saulę, akmenį
gulėti, užaugti duonai ir vaisiams. Tačiau Dievas nenori ir negali priversti
žmogų priimti Dievo siūlomos meilės. Vieninteliam kūriniui Visatoje - žmogui
Dievas padovanojo didžiausią dangaus dovaną - laisvą valią. Kai žmogus laisvas,
jis gali nuolat pasirinkti - gerti jam iš amžinosios versmės, ar ją ignoruoti.
Priimti Dievo malonę, ar nuo jos nusigręžti. Bet kad žmogus taptų pilnutinai
laisvas, jam reikia Dievo, nes tik Dievas gali visų pirma išlaisvinti iš
nuodėmės, vidinio dvasinio chaoso ir visų sielos nešvarumų. Kai širdis švari,
joje gyvena Dievas, mus apgaubia palaima ir ramybė. Toks yra susitaikymas su
Dievu, visų pirma išpažįstant Jam praėjusių metų nuodėmes ir klaidas, bei
atsigręžiant į Jį, trokštant Jo artybės.

       Antra – tai susitaikymas su savimi.
Kasdienybėje mes susiduriam su įvairiausiomis problemomis. Mums daug rūpesčių
sukelia šeima, artimieji, vaikai - visi jie laukia iš mūsų kokios nors
pagalbos. O dar varginančios finansinės problemos, kiti rūpesčiai… Ir neretai
mūsų visas dėmesys susikoncentruoja aplink tuos reikalus ir rūpesčius ir tuomet
nelieka laiko sielai. Siela tampa nuskriausta, o gyvenimas nenormaliu. Todėl
reikia susitaikyti su savimi, kad sielos reikalai užimtų pirmą vietą mūsų
gyvenime, o tuomet geriau seksis ir kasdieniniai reikalai. „Jūs pirmiausiai ieškokite Dievo Karalystės
ir Jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta“
– sako Jėzus. Žmogaus sielos
sričiai priklauso ir sąžiningumas ir tvarkingumas, ir pagarba Dievui ir
teisingas kitų žmonių traktavimas. Todėl kai žmogaus gyvenimui vadovauja ne
kūnas, o siela, kai dvasiniai principai užima prioritetą, kai į juos
atsižvelgiame pirmiausiai, tuomet žmoguje randasi vis daugiau harmonijos.

       Mums taip pat reikalingas susitaikymas
su namiškiais, kaimynais, artimaisiais. Bet kokio piktumo atveju pirmu smuiku
griežia mano paties puikybė ir išdidumas, todėl truputį nusižeminus, galima
daug pasiekti ir nepervertinti, nesureikšminti
savęs. Nusižeminimas yra skaidri
savybė Dangaus ir žmonių akyse: atsiprašyti, atleisti, surasti draugišką žodį.

      Kaip gamtoje, taip ir pasaulio istorijoje
niekas niekur neišnyksta: ką pasėjome praėjusiais metais, tampa būsimųjų metų
pagrindu, tai sudygs kaip būsimojo amžiaus palaima ar prakeiksmas. Koks
liūdniausias šio amžiaus reiškinys? Į tai jau daugiau kaip prieš šimtą metų,
1899 ir 1900 metų sandūroje taikliai atsakė vienas prancūzų laikraštis: „Liūdniausias šiuolaikinis reiškinys tai ne
baisiai plintantis alkoholizmas, ne amorali spauda, kasdien nuodijanti širdis,
ne žmogaus parsidavėliškumas, ne beturčių neapykanta pasiturintiems, netgi ne
pasibaisėtinas savižudybių skaičiaus didėjimas, kai net šeimų tėvai ir motinos
atima gyvybes sau arba savo vaikams. Tai liūdnas reiškinių vaizdas, tačiau liūdniausias
reiškinys yra visų abejingumas žiūrint į atviras žmonijos žaizdas. Nes blogiau
nei blogis ir blogieji yra abejingumas ir neveiklumas taip vadinamųjų padorių
žmonių“.
O aš pridėčiau: ne tik abejingumas ir neveiklumas, bet
išvešėjęs cinizmas klesti po mūsų padange.

        Praėjo daugiau nei šimtas metų, kai buvo
parašyti šie žodžiai. Bet kaip jie tinka ir šiandien! Čia išsipildo Šventraščio
žodžiai, užrašyti Mokytojo knygoje, kur pasakyta: „Kas buvo, tas vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nieko nėra
nauja! Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi
tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus“.

   Vien Kristaus Evangelijos tiesa, kuri išliko
nepakitusi kaip ir prieš šimtmečius ir panaši į amžiais nepajudinamą uolą
jūroje tarp bangų gali mus apsaugoti ir perkeisti. Tai mūsų uola, ant kurios
galime išstovėti. „Jėzus Kristus yra tas
pats vakar ir šiandien, tas pats ir per
amžius“. „Dangus ir žemė praeis
- sako jis, - bet mano žodžiai nepraeis“. Taigi jo žodis ir yra vienintelis
tikrasis mūsų ramstis šio gyvenimo audrose.
  
     
Naujaisiais metais linkime vieni kitiems
„gerų, laimingų metų“. Palinkėkime vieni kitiems ir ramybės, kad sieloje niekas
nesidraskytų. Kad koks nors kitas žmogus iš šalies mūsų nedraskytų. O kad metai
išties būtų laimingi, pripildykime savo širdis meile Dievui ir artimui, būkime ištikimi
Viešpačiui
pagal savo
konfirmacijos priesaikos žodžius. Ištikimi dideliuose ir mažuose dalykuose.
Ištikimi tarp tikėjimo brolių bei seserų ir Dievo nepažįstančiųjų tarpe.
Ištikimi visuomenėje ir už uždarytų savo namų durų. Ištikimi santykiuose su
artimaisiais ir svetimais. Ištikimi kiekvieną akimirką – kai mus mato ar
nemato. Kad Dievas, lankydamas mūsų gyvenimo medį, atrastų vien gerus,
brandžius ir nesugedusius mūsų vaisius!

     Prašykime
Dievo palaimos ateinančiais metais sau ir kitiems. Ir nepamirškime melsti. Už
save, už kitus. Prašant ne tik apsaugos, ramybės ar sotaus gyvenimo, bet
rūpinantis ir savo siela. Juk kiekvienas sutiksite, kad žmogus – daugiau negu
tik kūnas. Maldos reikia visų pirma mums patiems. Pabandykite nutilus
naujametinėms petardoms, sutikti Naujuosius giesme (pvz., Nr. 21). Prižadu,
patirsite kažką nepaprasto…

        Su džiaugsmu ir
pasitikėjimu atsiduokime Viešpaties globai. Kad ateinantys metai mums būtų
malonės metai, nešantys meilę, džiaugsmą, ramybę, susitaikymą, kantrumą,
maloningumą, gerumą ir kuklumą.

„Viešpats
švelnus, maloningas, neskuba rūstaut, yra pilnas gerumo. Dievas gydo sužeistas
širdis ir aptvarsto jų žaizdas. Jis sako: ‘Kas buvo dingę, aš suieškosiu, kas
buvo išsklaidyta, aš atvesiu atgal, kas sulaužyta, aš surišiu ir kas silpna, aš
sustiprinsiu’”.

 

Rodyk draugams