BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Metamorfozė


                               Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. Tada Petras kreipėsi į Jėzų: 'Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori,
mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią
Elijui'. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas
iš debesies prabilo: 'Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.
Jo klausykite!' Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando. Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: 'Kelkitės, nebijokite!' Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: 'Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių'.
(Mt 17, 1 - 9)


                      Sutikime, gan keistas įvykis, graikiškai vadinamas – metamorfoze, o mums labiau žinomas Kristaus Atsimainymo vardu. Jį aprašo visi trys sinoptinių evangelikų autoriai: Markus,
Matas ir Lukas. Beskaitant evangelistų pasakojimus sunku išvengti minties, kad
visa tai paprasčiausia pasaka ar alegorija, įkvėpta Senojo Testamento eilučių. Viskas
čia dvelkia fantazijos pasauliu: aukštas bevardis kalnas, balti Jėzaus
drabužiai ir spinduliuojantis veidas, mirusių Biblijos veikėjų pasirodymas ir
paslaptingas balsas iš dangaus, atplaukęs debesis ir užmigę mokiniai. Nors vadinamai
šventų Palestinos vietų gidai tebevedžioja smalsius maldininkus ir turistus
prie Taboro kalno ir ten norėtų surasti atsimainiusio Jėzaus pėdsakų, šiandien
net didžiausias Šventojo rašto žinovas negali atsakyti, ar toji Atsimainymo
istorija buvo tikras faktas, ar vidinis apaštalų išgyvenimas, ar ankstyvosios
Bažnyčios sukurtas simboliškas, liudijantis paveikslas. Evangelistas Matas jį
vadina „horoma“ – regėjimu, tarsi perkeldamas kalno įvykius už žemiškojo
patyrimo ribų. Taigi ir mums belieka priimti Atsimainymą kaip slėpinį ir
ieškoti šio pasakojimo prasmės mūsų dabartiniam amžiui ir gyvenimui.

 

                      Sklaidydami Senąjį
Testamentą atrasime, kad Dievo galybė įveikia mus supančias tamsumas ir
apsireiškia mums kaip tikroji Šviesa. Visur, kur Senajame Testamente kalbama
apie Dievo susitikimą su žmogumi, Jo apsireiškimą žmogui, minima ugnis ir jos
nešama šviesa. Štai Mozei Dievas apsireiškė degančiame, bet nesudegančiame
krūme, pabėgusį iš Egipto Izraelį dykumoje lydėjo ugnies stulpas, Dievui
duodant Dešimt įsakymų ant Sinajaus kalno švysčiojo žaibai, liepsna perėjo
Dievui sudarant sandorą su Abraomu. Žmogus nujautė, kad per didingus gamtos
reiškinius byloja pats Dievas. Tačiau ta ugnis ir šviesa, iš kurių Dievas
kalbėjo žmonėms, neįveikė didžiulio atstumo, skiriančio Kūrėją nuo kūrinio.
Mozė buvo įspėtas nesiartinti prie krūmo, Izraelis irgi buvo įspėtas
nesiartinti prie Sinajaus. Senojo Testamento žmogus dar negalėjo išvysti Dievo,
gyvenančio žmonių aplinkoje ir besikreipiančio į jį asmeniškai.

 

                      Tuo tarpu šiame pasakojime
tas begalinis atstumas tarp Dievo ir žmogaus tarsi išnyksta. Viena vertus, ir
Jėzaus atsimainymą lydėjo Dievo didybės pasireiškimas. Todėl Jo mokiniai išsigando
ir apstulbo. Apaštalai krito kniūbsti, išgirdę Dievo balsą iš šviesaus debesies
(plg. Mt 17, 6). Bet Jėzus neleido jiems pasilikti nusigandusiems. Jis priėjo
prie mokinių, juos palietė ir tarė: „Kelkitės,
nebijokite!“
(plg. Mt 17, 7). Bauginantys Dievo apsireiškimai baigėsi. Jo
apsireiškimų pilnatvė – pats Kristus, iš Jo sklindanti dieviškoji šviesa,
kurioje „gera būti“ (Lk 9, 33). Dievo
apsireiškimas, kuris sklinda iš mylinčio Kristaus širdies, nebekelia baimės.

 

                      Spindintis Jėzaus veidas,
balti kaip sniegas Jo drabužiai teikia neapsakomą džiaugsmą, ekstazės pojūtį. Kalne
Kristus padrąsina mokinius. Žmogui jau nereikia pulti kniūbsčiam prieš Dievą,
jis tarsi atsitiesia, nes Kristui ir Kristuje žmogus nebėra vergas, o Dievo
draugas ir Jo vaikas (plg. Jn 15, 14–15). Pats Viešpats ir Mokytojas pasilenkia
prie žmogaus.

                      Taigi Kristus – tikras
Dievas ir tikras žmogus – ant šio kalno apsireiškia kaip pati tikriausioji
Šviesa, nuo pat pradžios buvusi pas Dievą (plg. Jn 1, 2), tačiau pasaulis Jo
nepažino, nes buvo paskendęs tamsybėse. Čia Jėzus ir mums, gyvenantiems 21-ame
amžiuje, apsireiškia kaip galingasis begaliniu grožiu spindintis Dievas, kaip
tikroji Šviesa, gyvenanti tarp mūsų (plg. Jn 1, 14). Kristus – tikroji Šviesa,
mus apšviečia, guodžia, moko, suartina su vienatiniu Dievu ir vienus su kitais.
Jo Šviesos apšviesti galime naujai suvokti Dievą, save ir pasaulį.

 

                      Jėzaus atsimainymas ir jau
ant kito kalno - Golgotoje Jo iškentėta kančia – neatskiriami. Atsimainiusio
Jėzaus spindesys yra ne kas kita kaip Prisikėlusiojo šlovės švytėjimo
provaizdis. Įvadas į prisikėlimą. Jėzus turėjo prisikelti, nes Jo dieviškumas
nugalėjo mirtį jau žemiškajame gyvenime. Kristus mirė ne dėl nepalenkiamos
būtinybės, bet dėl begalinio savo nusižeminimo, dėl mūsų, kad atpirktų mus ir
pasaulį. Kristaus mirtis yra laisva Dievo auka žmonijos išganymo labui.

                      Ant kalno mokiniai mato
Kristų, spindintį Prisikėlimo šviesa, ir drauge girdi Jėzaus pašnekesį su Moze
ir Eliju apie Jėzaus išėjimą. Lukas pasakoja: „Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas, kurie,
pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje“.
(plg.
Lk 9, 31). Bet Jėzus uždraudžia mokiniams pasakoti apie tai, kol jis
neprisikels iš numirusių (plg. Mk 9, 8). Tik po Prisikėlimo mokiniai galėjo
suvokti, kad Atsimainymas nebuvo atsitiktinis Kristaus dieviškumo
švystelėjimas. Kadangi Kristaus Atsimainymas yra ne tik Jo paties Prisikėlimo
pirmavaizdis, bet ir mūsų perkeitimo, arba prisikėlimo, pradžia. Prisikėlimo,
kuris prasideda klausymu, kuris mus gydo, su Juo suvienija ir kuris baigiamas
Jo paties būties mūsų gyvenime, pajautimu. Regėjimu Veido, kuris atsispindi
mūsų veiduose. Kaip sako apaštalas Paulius: „Mes
visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo
atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“
(2 Kor
3, 18). Išties Atsimainymas mums įkvepia viltį, kad per daugelį vargų mes įeisime į Dievo karalystę (plg. Apd 14,
22) ir kad Viešpats mūsų vargingą kūną
padarys „panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis viską sau palenkia“
(Fil
3, 21).


                      Patikėki, kad nušvitusio
Jėzaus veidas gali būti ir tavo, įtikėjusio ir savo vidiniame regėjime
išvydusio Kristų, veidas, kad pasaulis gali eiti ne sudarkymo, bet atsinaujinimo,
nušvitimo ir atsimainymo link, kad ir tau, ir pasauliui yra skirta atspindėti
Dievo grožį. Kristaus šviesa atskleidžia pagal kokį paveikslą ir panašumą
buvome sukurti, į kokį tikslą esame nukreipti.

                       „Šitas
mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!“
(Mk 9, 7). Tai Tėvo žodžiai,
nuskambėję ant kalno. Tai drąsinantys žodžiai, kviečiantys paklusti Sūnui. Nes
tik klausydami Sūnaus tapsime Tėvo vaikais. Atsimainymas mus veda į naują
gyvenimą – Dievo vaikų gyvenimą, perėjimą iš savimeilės į meilę, iš sumaišties
į ramybę, iš liūdesio į džiaugsmą. Esame kviečiami į naują, Prisikėlusiojo
gyvenimą, kuris persmelktas Dvasios. Mes gyvename Dvasioje, nes mumyse gyvena
Prisikėlusysis. „Mūsų veide atsispindi Jo
veidas, sutampantis su Tėvo veidu.
<…> „Parodyk man savo šlovę, parodyk man savo veidą“ – meldė Senojo
Testamento išminčius (Iš 33, 18). Tai didysis troškimas žmogaus, ieškančio
savojo veido. Dievas mus išklauso, pranokdamas visus lūkesčius. Jo veidas yra
mūsų pačių veidas, kuris klausant Jėzaus ausimis ir gyvenimu, atspindi paties
Sūnaus šlovę“.

                     

                      Petras sako Jėzui: „Gera mums čia būti… Nori, pastatysiu tris
palapines“
, kad galėtume nuolat būti šioje ekstazėje ir palaimoje. Tai
primena mūsų nuolatinį troškimą nepertraukiamai išlikti tikėjimo pakylėjime,
kai viskas gera, šviesu ir aišku. Daugiau nei du tūkstančius metų ir paskiri
krikščionys ir pati Bažnyčia nuolatos yra gundomi susikurti sau patogų ir
saugų, aiškų ir šviesų buvimą šioje žemėje. Net bažnyčios tam statomos, kad
būtų tarsi mūsų tvirtovės, mūsų užuovėja. Kad galėtume nuolatinai apsistoti
tikėjimo viršukalnėje ir čia pasistatyti tris palapines: šventumo, palaimos ir
ramybės prieglobstį. Deja, būtent čia aprašomos Jėzaus atsimainymo akimirkos mums
primena ir aiškiai liudija, kad tokio nušvitimo tarpsniai yra labai trumpi
tikėjimo kelionėje. Nušvitimas, palaima ant kalno irgi buvo labai trumpa. Tik
nušvitimas. Netrukus teko nusileisti nuo kalno ir žengti į kasdienį gyvenimą.

                      Nuostabu, jeigu nuo to
tikėjimo kalno į kasdieninį gyvenimą nusileidžiame atsimainę, perkeisti
tikėjimo šviesos! Tada galime būti Kristaus šviesos atspindys, paguoda kitiems.



                      Tikėjimas gali pakelti mus
labai aukštai, tiek, kad nejaučiame kasdienybės naštos. Jis gali mums
padovanoti begalinės laimės akimirkas, apgaubti mus paguodžiančiu spindesiu. Tačiau
Išganytojas kviečia mus būti kartu su Juo ir begalinėje liūdesio, abejonių,
kupinoje tamsybių naktyje, tada, kai atrodo, jog viskas griūva, kai atrodo, kad
mūsų niekas niekada negalės paguosti. Tada, kai netenkame drąsos, o mūsų
gyvenimas ir darbai atrodo yra visiškai nenaudingi ir beprasmiai. Tokiu momentu
į širdį braunasi mintis, jog esame visiškos griūties liudininkai, kai,
susidūrusios su kieta gyvenimo tikrove žlunga pačios nuostabiausios viltys…
                      Kaip tik tokios
akimirkos ir tampa mūsų tikėjimo kraštine situacija, kritiniu tašku. Tada, kai nematome
spindinčio Viešpaties veido, Jis prabyla į mus. Tuomet reikia nepabėgti. Tuomet
neturime teisės išduoti savo tikėjimo. Šalia Kristaus privalome likti ir
tuomet, kai gyvenimo veidas atrodo nepatrauklus ar net įsivaizduojame, kad
teisingojo Dievo gal visiškai nėra.

                      Krikščionis
paliudija savo tikėjimą tuomet, kai sugeba pasakyti „Taip, aš pažįstu šį Kristų“
ne tik ant Atsimainymo kalno, bet ir Golgotoje, ant kančios kalno. Dieve prireikia
rasti tvirtumo ir išminties pripažinti savo ištikimybę Kristui netgi tuomet,
kai tas buvimas su Kristumi atrodo perdaug reikalaujantis, nepatogus ar paneigia
mūsų lūkesčius.

                      Ko gero, pats
teisingiausias ir daugiausiai paguodos nešantis liudijimas mūsų mirties valandą
būtų toks: Aš niekada neišdaviau savo Viešpaties. Bet juk neišduoti Jo taip
sunku…
Ypač tuomet, kai tenka nusileisti iš aukštybių… į pasaulio kasdienybės verpetus…

 

                      Viešpatie, suteik
malonę priimti šviesą net ir kryžiaus šešėlyje, kad įstengtume priimti ir
tikėjimo šviesos, ir tikėjimo nakties, ir kančios, ir Prisikėlimo malonę.
Viešpatie, suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad liktume ištikimi jam tikėjimu ir paklusnumu iki savo gyvenimo pabaigos!

Parengė Ridas Tamulis

Rodyk draugams

Rašyti komentarą