Jėzus kalbėjo: „Vienas žmogus
turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ’Tėve, atiduok man priklausančią
palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo
dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo
baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir
stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė
prikimšti pilvą bent anksčių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam
neduodavo. Tada susimąstė ir tarė : ’Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi
duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ’Tėve,
nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent
samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai
susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo:
’Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavi sūnumi…’ Bet tėvas
įsakė tarnams: ’Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį.
Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir
papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl
atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose.
Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis
pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ’Sugrįžo tavo
brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada
šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis
atkirto tėvui: ’Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su
draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su
kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ’Vaikeli, tu
visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei
linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir
atsirado!‘“. (Lk 15, 11 - 32)
Žmogus turi savo prigimtyje įdiegtą laimės troškimą. Be meilės ir laimės žmogus negali gyventi. Jis negali
savo laimės siekimo atsižadėti, nes Dievas sukūrė mus didelei laimei. Skirtumas
tarp žmonių pasaulyje tik tas, kad ne visi vienodai supranta, kas yra laimė.
Bet visi gyvena, veikia, kuria, kovoja vedami to paties - laimės motyvo. Ir didžiausias niekšas elgiasi piktai
laimės vardan. Ir nuodėmės daromos siekiant laimės. Tik, deja, nuodėmė niekada
neišpildo savo laimės pažado. Žmogus tai žino, tačiau vis tiek ja patiki. Taip
jau yra: žmogaus širdis nepakenčia tuštumos - jei neturi tikro laimės
supratimo, paseka blogiu. O nuodėmė remiasi tik dabartimi. Tik dabar!
Jeigu žmogus pagundos metu pajėgtų įsivaizduoti sekančią savo gyvenimo akimirką
po nuodėmės arba nuodėmės pasekmes savo gyvenime kad ir po kelerių metų –
sąmoningai nuodėmei jo gyvenime tikriausiai neliktų vietos. Nuodėmė pasirodo
apsivilkusi gražiais drabužiais, kitaip žmogus jos neprisileistų.
Ir rojuje nuodėmė įvyko panašiai: žmogus abejojo tuo, ko aiškiai
nesuprato – netikėjo Dievo meile
jam, o patikėjo melu, kuris siūlėsi dabar.Praėjus momento saldumui ir išvydus savo poelgį kitoje šviesoje, teko
slėptis nuo Dievo veido krūmuose. O Dievas klausė: „Adome, kur tu?“ Dievas
kaip tada, taip ir dabar pasilieka beieškąs nesupratingo savo kūrinio, lengva
ranka atmetančio tėvišką meilę.
Savo esme ir visos savo istorijos eigoje žmogus irgi ieško Dievo. Bet
neretai atsitinka taip, kad ieškodamas Dievo, jis tarsi stengiasi pilnutinai jo neatrasti. Nes intuityviai jaučia –
susidūrus su Dievu, jo didenybei žmogiškajam „aš“ teks sudužti. Kaip
dūžta banga, atsitrenkusi į statų, uolėtą krantą. Žmogus nujaučia, kad po tokio
susitikimo jis jau nebegalės likti tokiu kaip anksčiau. Toks susitikimas žmogų
įpareigos. Įpareigos pažvelgti į save kitoje šviesoje, keisti savo gyvenimo
būdą ir save patį, ko nors atsisakyti. Tokia perspektyva žmogų ne visada
džiugina. Todėl dažniausiai žmogus pasitenkina savo alkstančią sielą
pamaitindamas dirbtinėmis piliulėmis: gražiomis religinėmis
apeigomis, kryžiumi savo kieme arba ant kaklo, krikštija vaikus,
tuokiasi bažnyčioje, iš tiesų neturėdamas gyvo tikėjimo ir betarpiško ryšio
su Dievu. Dar daugiau – visiškai nepažindamas Dievo. Neretai tokie žmonės sako:
„Mes viską susitvarkę“. Tačiau toks „susitvarkymas“ tik dar labiau užstoja
žmogui gyvąjį Dievą ir palenkia stabmeldystei.
Atsivertimas arba sūnaus palaidūno sugrįžimas – tai
teisingas laimės supratimas. Suprasti aukštesnę laimės rūšį – tai pakeisti
gyvenimą. Žemėje laimės rūšių tiek, kiek žmonių veidų. Kiekvienas jos siekia
savo supratimo ribose, tačiau žmones galima skirti į dvi dideles grupes: tie,
kurie pataikaudami savo norams apie nieką negalvoja. Ir tie, kurie persiėmę
kitų rūpesčiais, primiršta savuosius. Kai kito akyse suspindi džiaugsmas, vieni
tame randa begalinę laimę, o kiti tai laiko kvailybe. Tai gal pastarieji bent
čia, žemėje laimingesni? Deja! Šio pasaulio laimė labai dužli, nes dažnai
tuščiavidurė, o laimės troškimas nepasotinamas. Juo daugiau aukojama savo
norams, tuo daugiau jie reikalauja. Riba nuolat pasislenka. Žmogus anksčiau ar
vėliau pajunta tai, ir kaip gyvas priekaištas prieš jį stoja kankinantis
klausimas: kokia prasmė visų mano siekimų ir apskritai, mano gyvenimo? O
sieloje - vien tuštuma…
Ne kitokia savo prigimtimi ir sūnaus palaidūno drama. Palaidūno dvasia
nesiskyrė nei nuo pirmųjų, rojuje gyvenusių žmonių dvasios, nei nuo dabartinio
žmogaus psichologijos. Jis nori išeiti! Kodėl? Kodėl taip dažnai mes išeiname, traukiamės nuo Dievo artumo? Visų pirma
dėl netikėjimo. Nepasitikėjimo, kad
dangiškasis Tėvas žino ko mums reikia ir nori mums suteikti dar daugiau, negu mes patys aprėpiame savo horizontuose. O juk maldoje
tariame: „Teesie Tavo valia…“ Ar tikrai?! O gal: Dieve,
tegu Danguje būna Tavo valia, o čia, žemėje, aš kaip nors susitvarkysiu savo
protu?
Antra
priežastis išeiti – troškimas būti
laisvam. Sūnus palaidūnas nori būti nuo nieko nepriklausomu! Jis tariasi
esąs savęs valdovas, bet tikrumoje yra savo troškimų ir ydų vergas, nors to ir nepastebi.
Sūnus palaidūnas net jį mylinčiam tėvui neturėjo noro paklusti, aiškintis,
atsiskaityti už savo poelgius.
Trečia priežastis – puikybė. Aš pats! Aš geriau žinau! Tėvas jau pasenęs, nieko nesupranta…
Ketvirta, mes neįvertiname turtų, kurie
mums siūlomi bendrystėje. Bendrystėje su Tėvu ir kitu (broliu). Sūnus
nori turtą dalinti. Disponuoti savąja
dalimi ir nebesirūpinti bendru turtu. Bet nepagalvoja, jog padalintas turtas, kiekvieno
asmeninis turtas skyriumi, jau nebeturi tokios galios ir yra kur kas mažiau
apsaugotas ir daug lengviau prarandamas. Dažnai ir mes tai suvokiame tiktai
tuomet, kai pavieniui eidami gyvenimo keliu, išbarstome savo turtus. Dvasinius
ir materialinius. Todėl Bažnyčia ir kviečia burtis bendruomenėn, o ne melstis
atskirai, po vieną. Sunešti savo dvasinius, o reikalui esant ir materialinius
turtus, kad jie būtų Dievo palaiminti ir padauginti, kaip tos dvi žuvys ir
penki kepalėliai duonos, kurių pakako net miniai pamaitinti. Juk Jėzus pats
sakė: „Atsiskyrę jūs nieko negalite
nuveikti…“
Penkta – tai neblėstantis troškimas viską be atrankos išbandyti, paragauti.
Kaip tai panašu į Adomo ir Ievos istoriją! Dabar!Duokite man tai išbandyti dabar! Tačiau… nuodėmė niekada neišpildo
savo laimės pažado.
Šioje istorijoje, kaip ir pasakojime apie Adomą ir Ievą, randame visus
išdidumo elementus: išdidumas nemoka dėkoti – nejaučia reikalo. Jis negali
nieko planuoti, vien savo norų tenkinimą. Jis yra aklas – savyje nieko blogo
nemato, nežino, koks jis juokingas.
Taigi sūnui nusibodo kęsti tylius tėvo priekaištus: „Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį!“ Tėvas skaudančia
širdimi atidalino turtą, bet sūnui nerūpėjo tėvo skausmas. Nereikės nuo nieko
priklausyti, nieko klaustis, bus galima daryti ką nori…
Natūraliausias kelias į paklydimą vis dėlto yra turtas. Ir išdidumas –
pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis, savo karjera, savo jaunyste, savo
sveikata, sugebėjimais ir pan. Baisus pažeminimas žmogui, jeigu jo dvasia yra
pavergta turto, nes iš prigimties žmogaus dvasia yra laisva.
O kas buvo toliau? Pokyliai, netikros draugystės… Jo turtas tirpte
tirpo. Palaidūnas išbarstė turtus, savo sugebėjimus, laiką, Dievo malones, net
patį save. Jis vis dar vylėsi draugais, savo darbu… O norų triukšmas
nustelbdavo bet kokį sąžinės balsą. Jis viską praūžė. Draugai jį paliko. Jis
liko vienišas, nuskuręs, alkanas, niekas jo nemylėjo.
„Tada susimąstė“… Čia geriau tiktų rusiškas vertimas, kuris skamba
taip: „prišol v sebia“ – „grįžo į save“.
Pirmoji naujovė jo gyvenime buvo tyla.
Kaip dažnai mes visą savo gyvenimą bėgame nuo tokios tylos, jos bijomės.
Bijodami sustoti ir susimąstyti, stačia galva neriame į kasdieninių rūpesčių
sūkurį ir stengiamės nepasilikti patys su savimi, įjungiame grotuvą arba
televizorių, dažnai tik iš įpročio, nors nebegirdime kas transliuojama. Kad tik
neapgaubtų tyla, kad tik neišgirstume vidinio savo sielos balso. Dar Augustinas
sakė: „Neik už savęs, grįžk į save: žmogaus viduje glūdi tiesa“.
Taigi vargšas jaunuolis gano kiaules. Sunku įsivaizduoti didesnį
pažeminimą žydui, nes kiaulė Mozės Įstatyme suprantamas kaip nešvarus gyvulys. „Prakeiktas, kas gano kiaules“, -
pasakyta. Kiaulės – tai mūsų nuodėmės, kurios mus prikausto prie savo įnorių ir
mes vaikščiojame paskui jas, ganome, šeriame, o jos vis auga, tunka, darosi vis
labiau godžios ir agresyvios. Kiaulių jovalas koktus, bet kiaulei taip
neatrodo, kuomet jį šlamščia. O kaip dažnai pradedame nebejausti kaip
gyvename, ką darome, kas dominuoja mūsų kasdienybėje. Taip ir šlamščiame visas
pasaulio siūlomas atliekas per televiziją, laikraščius, internetą, jau neminint
pavojingesnių mūsų dvasios sveikatai atliekų.
Tačiau ganydamas jaunuolis turi pakankamai laiko pamąstyti. Prisimena
tėvą, praeitį… Koks visiškai kitoks dabar atrodė jam tėvo veidas! Ir vargšas
sūnus pradeda svajoti apie grįžimą. Juk tėvo namuose dabar daug darbininkų. Jis
vis tiek samdo. Gal ir mane priims?..
Kai žmogus taip stipriai
susiduria su kaltinančiu sąžinės balsu, jis arba žudosi, arba keičia gyvenimą.
Tačiau žudosi tuomet, kai absoliučiai netiki Meile. Palaidūno gyvenimo
pakreipimą kita vaga žymi žodis „Kelsiuos…“ Šis žodis nereiškia vien
atsikėlimo nuo žemės, ant kurios jis sėdėjo. „Kelsiuos“ reiškia pasiryžimą
keltis visa savo siela, visomis savo jėgomis. Kaip sako rašytojas Justinas
Marcinkevičius: „Gražu, kai žmogus iš purvo keliasi, kai žydi gražiausia jo
šaka“. „Kelsiuos“ reiškia prisikėlimą, juk ir tėvas vėliau pasakė: „Šis mano
sūnus buvo miręs, pražuvęs“. Pražuvęs ne todėl, kad tėvas nematė jo tiek laiko,
bet todėl, kad sūnus buvo pražuvęs nuodėmėje, kurios atpildas - mirtis.
O tėvas? Jeigu jis iš tolo pamatė tokį nepanašų sugrįžtantį sūnų, tai
kasdien turėjo stebėti kelią ir laukti, laukti…
Jėzus kalbėjo ne apie žemiškąjį tėvą. Taip myli tik Meilė, kuri yra
Dievas. Mūsų meilė kitiems visuomet kiek kitokia, nei Dievo meilė mums.
Mes visuomet esame šališki, o už mūsų meilės slepiasi kokia nors paskata arba
egoizmo šešėlis. Jeigu reikėtų pamilti žmogų vien todėl, kad jis yra, kad jam reikalinga meilė, bet
jis mums atrodo atstumiantis, smerktinas, nestabilus, tai vargu ar kas išeitų.
Net jeigu prisiverstume būti tokiam palankūs, tai mūsų savimeilė nejučia
kuždėtų: „Štai koks aš geras ir pasiaukojantis!“
Verta pastebėti, kad sūnus palaidūnas grįžo namo ne iš meilės tėvui.
Jis grįžo iš savanaudiškų paskatų. Jis grįžo, kadangi pristigo duonos. Jis
grįžo ne vedamas atgailos. Jis grįžo, vedamas savigailos. Jam buvo gaila ne tėvo, o savęs, bepavirstančio kiaule.
O juk kaip dažnai mes, metų metais atsitolinę nuo Dievo, vedami savo egoizmo
žalojame savo gyvenimus, o po to, sugniuždyti ir nuskurę visomis prasmėmis,
klaupiamės ir išlemename: „Atleisk…“ Bet klauskime savęs, ar tai tikra
atgaila, gailestis, kad paniekinome ir atmetėme Meilę, ar savigaila dėl savo sudaužyto gyvenimo, situacija, kai jau nebėra kur eiti?
Jėzus nori mums parodyti, kad jeigu žmogus, nors ir kažin kokių paskatų
vedamas, galbūt net savanaudiškų, grįžta pas Dievą, Dievas jį vis tiek priima
kaip pilnateisį sūnų. Mes ateiname pas Dievą, tikėdamiesi išmelsti
kokių nors malonių ar pasisekimo. Kai kada ateiname iš baimės, taigi vėl ne dėl Jo paties. Bet Jis vis tiek priima
kiekvieną. Dievas yra nekintanti ir nešališka Meilė. Jokios žmogaus nuodėmės
negali padaryti, kad Dievas nemylėtų žmogaus. Jei manome, jog esame pernelyg
nusidėję, kad Dievas galėtų mylėti mus, tai labai klystame. Ir jokios žmogaus
nuodėmės neatleidžia nuo pareigos mylėti Dievą. Dievas kiekvieną priima kaip
pilnateisį sūnų: „Sakau jums: danguje bus
daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt
devynių teisiųjų“.
Tėvas
liepė atnešti geriausią drabužį, užmauti ant piršto žiedą ir apauti kojas.
Rūbas simbolizuoja pagarbą ir išaukštinimą.Žiedas – galią ir valdžią. Apautos kojos reiškė, kad jam suteikiamos visos
sūnaus teisės, tai simbolizuodavo visišką laisvę. Tarnai negalėdavo
nešioti apavo. Vadinasi, mes tampame nebe Dievo tarnais, bet sūnumis! Kaip sako apaštalas Paulius: „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad
ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią (…) Ir pati Dvasia
liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir
įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai“ (Rom 8,15-17). Kas gali būti nuostabiau? Dievas, vos sugrįžus, suteikia viską iš karto.
Ir kiek kartų beišeitume, sugrįžę visuomet liksime jo sūnumis.
Palaidūno sūnaus bruožų yra visų mūsų viduje. Verta į tai atkreipti
dėmesį. Visuomet, kai nusidedame, bėgame iš mus mylinčio Tėvo namų. Išeiname iš
dieviško grožio rūmų, harmonijos, prasmingo gyvenimo.
Kur einame? Į nuodėmės kraštą. Tai svetimas kraštas, tai piktojo šalis,
didžiausios nelaimės ir bado kraštas. O siela alksta malonės duonos, gyvenimo
prasmės ir pilnatvės. Kažkur gilumoje jaučiame tai, bet troškimų ir aistrų
triukšmas nustelbia giluminį sielos šnabždesį. Kiaulės – aistros, prie kurių
prikaustytas nusidėjėlis, jį žemina. Net ir sekiodamas paskui jas, negali
pasisotinti jų jovalu. Visas turtas – brangusis mūsų gyvenimas – iššvaistytas,
prarastas…
Kodėl išeiname? Iš lengvabūdiškumo. Norime būti laisvi, nepriklausomi, o
tampame piktojo vergais. Nuodėmė visuomet yra tik kvailiojimas. Išmintingas
žmogus, vien remdamasis logiškais, netgi žemiškaisiais išskaičiavimais –
nenusidės.
O kiek kartų visa tai pamirštame? Kiek kartų kartojame sūnaus palaidūno
istoriją?! Bet jeigu jau taip, tai kartokime ją iki galo! Sugrįžkime į Tėvo
glėbį! Nežiūrint žmogaus silpnumo, Dievo meilė visuomet viršija mūsų nuodėmių
saiką!
Pažvelkime į antrąjį sūnų, visąlaik buvusį tėvo namuose. Sužinojęs apie
grįžusį brolį ir jo garbei iškeltą puotą, vyresnysis sūnus „supyko ir nenorėjo eiti namo“. Tėvui kalbinant jį sugrįžti, jis
atšauna: „Tiek metų tau tarnauju, o tu
man nė karto nesi davęs nė ožiuko (…)“ Vyresnysis sūnus savo tarnavimą
namuose įvertina kaip didį nuopelną, už kurį jis privalo gauti atlygį.
Argi ne panašiai mąsto kai kurie žmonės? „Aš nuolat meldžiuosi, lankau
bažnyčią, triūsiu prie jos remonto, aukoju Dievo namams, darau gera kitiems, o
vis vien kenčiu negales, kamuoja nepriteklius, neaplenkia nelaimės, o anas
bedievis gyvena kaip inkstas taukuose. Ką Dievas man davė už tai? Ką aš gavau už ištikimybę Jam?“ Neapsirikime. Dievas
mums neskolingas. Ir palyginime tėvas tokiam sako: „Visa, kas mano, yra
ir tavo“. Geriau pagalvokime, ką turėjo pats Dievo Sūnus šioje žemėje? Nieko,
išskyrus kančią ir mirtį. Ir tai ne už save, bet už mus.
Argi mes didesni už jį? O vis tik kaip dažnai, lyg tas
vyresnėlis sūnus, esame graužiami naikinančio pavydo: „Štai tas ar anas buvo
komunistas, o dabar dievobaimingą vaidina, anas vagis Šventą Raštą bažnyčioje skaito, anas buvęs toks, kitas anoks… O aš! Aš..! Tas „aš“ prarytų
kurį nors, jei pajėgtų!
Vyresnysis sūnus nejaučia savo broliui jokios meilės ar
užuojautos. Ir ką gi jis sako? „Vos tik
sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs
tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“.Įsiklausykime! Jis nesako „sugrįžo mano brolis“, jis sako „šitas tavo sūnus“! Taigi jis jam jau net nebe
brolis, o „šitas tavo sūnus“! Išsižadama net kraujo brolių, o kaip
yra krikščioniškoje bendruomenėje? Kreipiamės, sakydami „brangūs broliai ir
seserys Kristuje“. Ar žmogus, sėdintis šalia tavęs, yra tavo brolis? Ar jis iš
tiesų tau brangus? Ar moterėlė, klūpanti šalia tavęs, yra tavo sesuo? Ar
tikrai? O gal Dievas yra dėl visų, bet kiekvienas vien tik dėl savęs? Martynas
Liuteris Kingas yra pasakęs: „Išmokome skrieti kaip paukščiai, plaukioti kaip
žuvys, bet mums dar svetimas menas gyventi kaip broliams“. Ar ne todėl gana
daug dabartinių formalių bendruomenių, parapijų tampa nepatrauklios,
neteikiančios ieškantiesiems dvasios atgaivos? Ar ne todėl žmonės mieliau
pasirenka ezoteriką, renkasi bet ką, tik ne krikščionybę? Įvairiausio plauko
„naujųjų srovių“ judėjimai akivaizdžiai parodė tradicinių krikščioniškųjų bendrijų silpnąsias vietas. Yra ko pasimokyti.
O kaip ši vyresnėlio frazė „tavo sūnus“ vėlgi
primena pirmųjų žmonių reakciją po nuopuolio! Adomas sakė Dievui: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir
valgiau“. (Pr 3,12) Dievas kaltas, tik ne Adomas. „Tavo sūnus“; „moteris, kurią tu davei“…
Dar vyresnysis sūnus paminėjo, kad jo brolis „prarijo turtą su
kekšėmis“. Galima daryti prielaidą, kad taip ir buvo. Tačiau palyginime apie
sūnų palaidūną kekšės nėra minimos. Argi ne taip yra gyvenime? Kur tik yra
pretekstas kitą kuo nors apkaltinti, pateikiami ne tik faktai, bet visuomet dar
būtinai pridedama apkalbų arba asmeninių nuojautų. Prie apkalbinėjimo ir kito
žmogaus teisimo esame taip pripratę, kad nė nebejaučiame, kokią darome nuodėmę.
Pirmieji Bažnyčios tėvai apkalbinėjimą vadino žudymu, o apkalbinėtoją – Šėtonu.
Nes apkalbinėjimu kitam priskiriame nuodėmes, kurių jis nepadarė, o juk
nuodėmės atlygis – mirtis. O Apreiškimo knygoje būtent Šėtonas vadinamas „mūsų brolių kaltintoju, skundusių juos mūsų
Dievui dieną ir naktį“ (plg. Apr 11,10).
Beje, galioja dėsnis, kad kituose pirmiausia pasmerkiame tas neigiamas
savybes, kurios glūdi mumyse. Nors galbūt savyje tas neigiamybes
esame tvirtai užslopinę arba paprasčiausiai gyvenime nebuvo tinkamų aplinkybių
joms išlįsti paviršiun. Bet tai iš pasąmonės niekur nedingsta. Tai gal
vyresnysis sūnus, kalbėdamas apie kekšes, paminėjo kaip tik savo slapčiausius
norus?
Ar nekyla klausimas, kuris iš
sūnų tą akimirką buvo arčiau tėvo širdies? Juk jaunėlis, kad ir ką būtų padaręs praeityje, grįžo pas tėvą ir puolė
prieš jį veidu ant žemės. O vyresnysis nenorėjo grįžti net tėvo kviečiamas,
afišuodamas savo asmeninį teisumą ir nuopelnus. Ar tai neprimena palyginimo
apie muitininką ir fariziejų? Atminkime viena: Dievui nereikalingos svarstyklės
mūsų nuodėmėms sverti. Jam rūpi žmogaus širdies nusiteikimas. „Sugrudusios širdies aš neatstumsiu“. Ir
jam vienodai brangūs abu sūnūs. Ir vieną apkabina, ir kitą išėjęs vadina vidun.
Dievas ir šiandien yra tas pats mylintis Tėvas, kuris nepavargsta žiūrėdamas į mūsų klaidų
pažliugusius vieškelius, laukdamas sugrįžtančių sūnų ir dukterų, kurie blaškosi
gyvenimo sūkuriuose, dūžta lyg bangos, atsitrenkiančios į aštrias gyvenimo
uolas, ir taip labai yra reikalingi Meilės. Apaštalas ragina: „Susitaikykite su Dievu! Štai dabar palankus
metas“.
Todėl grįžkime, nebijokime Meilės!
Rodyk draugams
